Įsivaizduokite profesinį rojų: kur galite tobulėti, kur gali savarankiškai priimti sprendimus, darbą, kuris palieka vietos kūrybiškumui ir laiko refleksijoms, kur jauti prasmę savo veiksmuose, kur gali panaudoti savo žinias ir įgūdžius bei įgyti naujų, kur malonus ir paslaugus kolektyvas, kai gali augti kaip profesionalas ir asmenybė ir taip toliau. O kolegos – orientuoti į rezultatą, tikri gydytojai, kuriems nuoširdžiai rūpi pacientai ir kaip suteikti geriausią pagalbą. Kurie laikosi taisyklių, bet nesmerkia tų, kuriems tai ne taip gerai išeina, užtai jų paklausia, ar viskas gerai, kodėl jie taip elgiasi. Žodžiu, darbe taip gerai, kad net nėra ką rašyti, nes įdomiausiai dalykai yra apie pacientus, kas reiškia, jog tai privati informacija, kuria dalintis gali tik su kolegomis ir tik tokiu atveju, jei paciento iš pasakojimo nebus įmanoma identifikuoti. Bet rezidentūra susideda iš trumpų ciklų įvairiose įstaigose, tai pabaigusi palaimingą Šeimos medicinos ciklą vienoje poliklinikoje perėjau į kitą, o tada suvokiau, kaip ankstesnėje buvo gera, ir kaip naujoje man liūdna, dėl to iš manęs buvo tyla. Na ir dar persikrausčiau į rajoną*, tai visi remontai, daiktų krovimai, vežiojimai, šiaip einamieji buitiniai reikalai (pavyzdžiui išmokau daryti valgyti, taip rimtai) ir panašiai nenuteikė blogo rašymui. Bet dabar rajono specifika, o konkrečiai kaimynas gyvenąs virš mūsų labai įkvepia. Nes žinote, nėra geresnio įkvėpimo už kančią.

Aš labai tikiuosi, kad jei yra pragaras, tai nesupratingiems žmonėms jame yra specialiai išskirta vieta, kur jie gauna tokias kančias, kokias patyrė tie, kuriuos jie kankino. Yra toks ponas kaimynas, kuris klausosi primityvių garsų, galvoja, kad čia labai smagi muzika, pavyzdžiui SELas, bet čia geriausia iš repertuaro, ta prasme, aukščiausias meninis lygis, giliausi lyricsai, sudėtingiausios melodijos. Žodžiu, suprantate. Groja taip garsiai, kad girdisi ką dainuoja. Vieną vakarą (apie vienuoliktą valandą) nugalėjau savo socialinį nerimą ir paskambinau į duris, paprašiau išjungti muziką, nes girdisi. Pritildė. Oh wow, just wow. Labai padėjo, na, bet ačiū ir tai. Paskui pradėjo groti septintą ryto. SEPTINTĄ. Man įdomu, kada jis miega, nes muzika nutyla gerokai po dviejų (paprastai užmiegu iki to laiko), o pradeda bumsėti tikrai anksti. Ir įdomu, ar dirba, nes ištisai bumsi. Dar tris kartus ėjome. Su prašymais nejungti muzikos vėlai vakare ir iš ryto. Bet kažkam per sudėtinga suvirškinti informaciją. Aš tai priimu kaip asmeninį įžeidimo savo aiškinimo gebėjimams. Atrodo ir darbe susiduri su žmonėmis, kuriuos visai galėtum vadinti negudriai, bet kažkaip išaiškini, tada patiki, kad sugebi kalbėti paprastesnių už save žmonių kalba, bet pasirodo, kad ne. Garso dabar beveik nesigirdi, bet jaučiasi vibracija. Dabar net truputį gailiuosi, kad ėjau kalbėtis, nes per tyliai groja, kad policiją būtų galima iškviesti, decibelų neužtenka.

„Aną naktį sapnavau, kad pagaliau išsimiegojau“ – taip mes jaučiamės

Jei turite fainas kolonėles ir turite po savimi kaimynų, nestatykite jų ant grindų – net kai muzikos nesigirdi, girdisi žemi dažniai, kurie dar labiau erzina. Ypač jei trunka apie penkioliką valandų per parą.

Iš tiesų galėčiau dar ilgiau piktintis, nes dabar man atostogos, tai laiką leidžiu namuose skaitydama, tvarkydamasi buitį, ir, žinoma apsupta triukšmo fono. Nuostabaus kankinimo įrankio, kuris užveda streso mechanizmą. Tai ir vaikštome abu su draugu namie įsitempę, pakilusiais kraujospūdžiais, įsitempusiais raumenimis, paranojiškai įtempta klausa, ar čia tas nelabai teksto suvokimo įgūdžiais pasižymintis kaimynas ar garsai iš lauko, šaldytuvo ar dar kur nors, o ausyje esančios sraigės plaukeliai nuolat virpinami, virpinami, ir vargsta, kol galiausiai žūva (galiu pasiguosti tik tuo, kad kaimyno 16 tūkstančių sraigės plaukelių žus greičiau, nors ne, čia mums nelaimė, nes tada jam reikės dar garsiau klausytis muzikos). Kad plaukeliai žūtų greičiau garsas turi viršyti maždaug 85 dB (yra tokia taisyklė, kad jei norint susikalbėti per ištiestos rankos atstumą reikia šaukti, vadinasi foninis triukšmas kenksmingas sveikatai, ir ypač klausai). Sutrikus klausai kartu trinka ir pusiausvyra, gali atsirasti galvos svaigimo iliuzijų, dažniau trankomasi į daiktus, galimi parkritimai, kas labai pavojinga senyvame amžiuje dėl trapių kaulų. Taigi, triukšmas anksčiau pasendina. (O visuomeniniame transporte vis būna tokių, kurie per ausines klausosi muzikos taip, kad skamba visame troleibuse. Vargšai, nežino ką daro.)

Triukšmas yra nuostabi kankinimo priemonė, žinoma dar nuo actekų laikų mirties švilpukų, nes labai gerai palaužia psichologiškai. Pavyzdžiui jei kokiems arabams paleidi amerikietišką popsą, jie labai tvarkingai išeina iš proto. O Irake, Afganistane, Gvantaname ir panašiai, populiariausias gabalas kankinimui buvo tokio rožinio dinozauro Barnio dainuojama dainelė I Love You. Naudojant ne kankinimams, o šiaip patiriant lėtiškai, mažėja motyvacja, mažėja noras daryti gerą, atsiranda irzlumas, blogėja užduočių atlikimo rezultatai, nes sunkiau koncentruoti dėmesį. Vėliau net ir tyloje gali girdėti ūžesius (tinnitus), arba šiaip įtempęs ausis klausyti kol išgirsi garsą, net kai jo ten nėra.

Dabar karo pramonėje kankinimus kaip ir uždrausta naudoti, bet pasakykite tai įkyriems kaimynams.

______

*This is Vilnius. O jei konkrečiau – Naujamiestis ir beveik tipiškas rajono vaizdelis.