Beveik baigiau kosėti, prieš dvi savaites buvau suslogavusi, porą dienų atrodė, kad jau paskutinioji, bet žinau, kad čia tik taip atrodo, o iš tiesų tik kūnas liepia eit pagulėt, pamiegot ir paniekoneveikt, atstoti nuo savęs ir jis pats susitvarkys, taigi, atstojau nuo savęs, pasveikau, o dabar kosčiu sveikimo kosuliu ir apie jį mąstau.
Kosulys yra tas simptomas, dėl kurio labai dažnai žmonės kreipiasi į gydytojus ir labai dažnai gydytojai neturi ką pasiūlyti, tad ima siūlyti placebo vertės priemones, nes pacientai jų nesupras, jei pasakysi nedaryti nieko, ir palyginus retais atvejais reikia medicinos labiau, nei slaugos.
Dažnas kosintysis jaučiasi kaip Šventasis Sebastijonas šiame 1625 Hendrick ter Brugghen paveiksle
Fantazuoju, iš kur atsirado tikėjimasis, kad kai pradedi kosėti tuoj pat ir pasveiksi, kad kosulio nebuvimas žymi sveikatą, o ne atvirkščiai, jo buvimas. Fantazuoju, kad medicinos pažanga buvo tokia staigi, tokia greita, kad mitologija ir iš kartos į kartą perduodami mokymai nespėjo prisivyti. Jei kosulys liga – jo nebuvimas sveikata. Ir jei vaistai gali išgydyt vėžį, ar rečiausias, sunkiausias ligas sukontroliuoti, tai tikrai galės įveikti kažką tokio paprasto, kaip peršalimas.
Prieš šimtą metų ilgai besitęsiantis kosulys (mėnesių mėnesiais ar net metais) reikšdavo džiovą, dabar vadinamą, tuberkuliozę, bakterinę infekciją, kuri anksčiau buvo mirtina, dabar išgydoma, nors gydymas ilgas, sudėtingas ir ne visada efektyvus, bet dabar visų mirčių kontekste sudaranti labai mažą dalį, ir vis tiek ji bijoma labiau, nei aukštas kraujo spaudimas, ar padidėjęs cholesterolis, kosulys, toks budrinantis ir akivaizdus, iškart piešia mirties scenarijų ir gena pas gydytojus prašyti vaistų, bet kokių vaistų, kad tik padėtų. Nors didesnė tikimybė, kad jie mirs dėl infarkto ar užsimušę kelyje viršydami greitį, nei nuo to, kas kosulį sukelia. Ypač jei „jau keturias dienas kosėju ir niekaip nepraeina”.
Dar labai gąsdinantis kosulys, kuris dažnas, arba lojantis, arba su temperatūra – neabejotinai plaučių uždegimas, kitų priežasčių būti negali. Jei jau visa diena taip, reiškia, kad tik antibiotikai padės. Jei neatrodo, kad miršti, tai gal ir ne pneumonija, bet tikrai bronchitas. Arba kažkas tikrai mirtino. Jei tolimas giminaitis sirgo plaučių vėžiu, apsvarstytas ir šis variantas, net jei esi niekada nerūkiusi dvidešimtmetė. Bet niekas neklausia, ar jiems ne kokliušas, arba difterija. Kai pasiūlau revakcinuotis nuo šitų ligų, beveik visi tuos žodžius išgirsta pirmą kartą, nes taip greitai pasimiršo šitų baisių ligų pavadinimai. Net jei kelis kartus viešai kalbi ta tema, susitikę asmeniškai, sako, kad jiems niekas nesakė persiskiepyti. O kadaise tiek vaikų mirdavo, iki kol nebuvo skiepų. Dabar šitos ligos snaudžia, tyko ir laukia, kol žmonės nustos skiepytis, kad vėl galėtų šiurpinti žmones ir atsiimtų savo garbę iš generinės pneumonijos ir bronchito.
Kosulys taip tapatinamas su liga, nei su sveiko, adaptyvaus kūno požymiu, kad dažnas net nežino, kad tai apsauginis refleksas.Staigus gilus įkvėpimas, tada krūtinės, taršonkaulinių, diafragmos ir net pilvo raumenų staigus susitraukimas išpučiant orą iš plaučių šimto kilometrų per valandą greičiu, tam, kad pašalintų kliuvinį. Tas kliuvinys gali būti bet kad nuo blogai nuryto kąsnio, virusų pažeisto kvėpavimo takų epitelio iki kaimyno bute užsirūkytos cigaretės dūmo, tokia galybė priežasčių, ko kūnas ima saugotis ir bando išstumti lauk. Kartais net tikros priežasties seniai nebėra, audiniai tik savo ramiu tempu gyja, panašiai kaip oda po įdrėskimo, nervina, erzina, apie save primena ir tarsi pats kūnas bando iškosėti kosulį lauk, kol ima skaudėti pilvą ir visus šonus.
Kiekviena baimė, net jei atrodo neracionaliai, neadekvačiai per didelė, turi pagrindą. Mūsų kūnai dešimtis tūkstančių metų buvę apsupti nesvetingos aplinkos, taršos, bado ir skurdo, dabar tarpsta nefiziologišjoje gausybėje ir pertekliuje, o namai, iššveisti vos ne iki sterilumo. Keli dešimtmečiai švaros, prevencijos ir efektyvios medicinos yra mirksnis amžinybės kontekste, kuriame formavosi archetipai. Kosulys dabartyje labiau skelbia, kad reikia būti budriam, nei pranašauja laidotuves.
Kaip jau minėjau anksčiau, kosulys yra apsauginis refleksas. Jis kyla, kai cheminis arba mechaninis dirgiklis paliečia sensorinius, arba juntamuosius, receptorius, kurie yra ryklėje, gerklose, trachėjoje ir bronchuose ir siunčia signalą į smegenyse esantį kvėpavimą centrą, iš čia, daugiausiai per klajoklį nervą, ateina signalas į motorinius, arba judinamuosius, receptorius ir raumenys susitraukia, pašalintų dirgiklį. Dažnai žmonės galvoja, kad kosulys reiškia problemą plaučiuose, bet receptorių yra ir žymiai aukščiau, todėl kosulys atsiranda žymiai anksčiau, nei būna pažeisti plaučiai, prisiminkite – kosulio paskirtis saugoti plaučius. Todėl nėra vaistų, kurie kosulį gydo, nes jo gydyti nereikia, būna tokių, kurie palengvina simptomus. Pavyzdžiui palengvina gleivių iškosėjimą, išplečia bronchus, slopina kvėpavimo centrą, bet nei vieni nesutrumpina sveikimo trukmės. Antibiotikai žudo bakterijas, bet bakterinės kosulio priežastys yra retos ir labiau būdingos tiems, kurie vaizduoja didvyrius ir eina dirbt prisigėrę paracetamolinių vaistų, arba sergantiems kitomis lėtinėmis ligomis, nei tiems, kurie kosėti pradėjo prieš penkias dienas ir kurių temperatūra neišeina iš normalaus intervalo.
Susirgus ūmia liga, sukelta bakterijų ar virusų, kūnas ima gintis išskirdamas daugiau sekretų, kad surištų ir mechaniškai pašalintų svetimas priešiškas gyvybės formas. Patys virusai irgi pažeidžia paviršinius ląstelių sluoksnius, vyksta mūšis, su daug mažų lavoniukų, kuriuos paskui reiškia iššnipršti su snargliais ir iškosėti. Po to, kai virusų jau nebelieka, lieka pažeistų ląstelių, kurios po truputį miršta, atsisluoksniuoja, o jų vietą užima naujos – tai vadinama epitelio regeneracija. Šio proceso trukmė individuali, bet rūkymas, fizinis neaktyvumas, nepakankama mityba ir skysčių vartojimas gali prailginti sveikimą. Normali kosulio trukmė yra apie dvi savaites, bet kartais gali užsitęsti ir iki aštuonių.
Kai kosulys trunka daugiau kaip du mėnesius, jau vadinamas lėtiniu. Jei po persirgtos infekcijos galima ramiai sau kosėti ir negaišti laiko einant pas gydytojus, tai kai kosulys trunka du ir daugiau mėnesius pasirodyti reikia. Šiais laikais dažnesnės lėtinės plaučių ligos, nei mirtinos infekcijos, bet būna ir vėžių, refliukso, lėtinės slogos ar kitų priežasčių sukeltų kosulių, kuriuos padės atskirti gydytojas. Kada neverta eiti, tai kai kosulys trunka kelias dienas ir kartu nėra kitų įtartinų simptomų. Taip pat kosulys nereiškia, kad negalite eiti į darbą, ar kad esate pavojingas kitiems žmonėms.
Kada kosint būtina eiti pačias ar vesti vaiką pas gydytoją:
- Kosulys nepraeina daugiau kaip 8 savaites
- Atkosima gausiai tamsiai žalsvų-gelsvų skreplių
- Karščiuojama daugiau kaip 38,5°C IR nepadeda temperatūrą mažinantys vaistai
- Atsiranda dusulys, oro trūkumas, sunkumas ryti
- Girdisi švilpimas, švokštimas
- Alpstama, trinka sąmonė
- Jei vaikas nežaidžia, nesidomi aplinka, atsisako valgyti ir gerti
- Pradeda kristi svoris, atsiranda tinimai
- Atkosima kraujo ar rausvų skreplių
- Kosulio metu vemiama
- Atsiranda skausmas krūtinėje
Kaip sau padėti ūmaus kosulio metu:
- Dažnai po nedaug gerti skysčius
- Čiulpti pastiles. Nėra skirtumo kokios, kuo didesnės ir lėčiau tirpsta tuo geriau. Nakčiai geriau rinktis neturinčias cukraus.
- Palaikyti nosies higieną
