Savaitgalį buvau Vilniuje. Ir taip nebesinorėjo grįžti į Klaipėdą. Nes Vilniuje buvo tobula. Iš pradžių su viena Artima Siela bastėmės tais pačiais nutrintais maršrutais ir vis dar negalėjome atsistebėti nu koks žavingas yra tas mūsų gimtasis miestas. Paskui mus prie mėgstamo užkampio šalia Unitų bažnyčios pasigavo mielas senukas, nusivedė į muziejinę celę ir gerą valandą pasakojo Vilniaus įvykius.  Štai tokia intelektuali pavakarė buvo tas tikras Vilniaus jausmas. Ir dar kitas rytas, kai saulėta virš kalvų, pievų, miškų ir mažų keistų namukų su draugu vaikštant ir džiaugiantis pavasariu. Čia irgi Vilniaus jausmas, kai esi miškuose, kur vieninteliai garsai yra genių kalenimas, kitų paukščių čirpavimas ir samanomis apaugę medžiai, bet tu suvoki, kad esi miesto teritorijoje. Kai kuriais atvejais net labai miesto viduryje. Skaitykite toliau →