Kadaise, kai dar tik ruošiausi pradėti studijuoti kognityvinę elgesio terapiją (KET), galvojau, kad žmonėms reikėtų dvasingumu grįstos terapijos, nes yra žmonių, kurie domisi dvasingumu ir jaučia jo poreikį, tai galėčiau čia atrasti nišą. Kuo labiau mąsčiau apie šitą idėją, tuo daugiau klausimų man kilo, pavyzdžiui, jei dvasingumas tikras, ar vis dar reikės terapijos, ir visų pirma, kas yra dvasingumas.
Dvasingumą geriausiai suprantu ne per apibrėžimus, bet per tai, kas tai nėra. Jis nėra materialus, neturi matomo, apčiuopiamo, užuodžiamo fizinio kontūro, neišmatuojamas sisteminiais vienetais. Taip pat tai nėra kiti nematerialūs dalykai, tokie kaip tik nuotaikos, emocijos, mintys, tarpasmeniniai ryšiai ar atmosfera. Nėra ir asketizmas, ar atmetimas visko, kas materialu, rengiantis visokiais skarmalais.
Dvasingumas man labiau atrodo kaip ryšys pirmiausia mano su manimi, mano dalių tarpusavio ryšys, jaučiančios, mąstančios, veikiančios, save suvokiančios dabartyje ir prisimenančios praeitį, taip pati yra apie bendrumą tarp manęs ir kitų žmonių, ryšį su protėviais, su erdvėmis ir jaučia savo vietą tame kas yra dabar, buvo ir bus. Pavyzdžiui, jei matau lauko pakrašty seną ąžuolą, tai dvasinga patirtis būtų pajausti ryšį su šiuo medžiu, su šiuo lauku ir jausti, kad tą pati galėjo jausti šimtai žmonių per šimtmečius, tas jutimas ne šiaip mintis, bet gilus, visaapimantis bendrumo potyris. Trumpai tariant, dvasingumas yra nematerialus sąmoningas savęs, pasaulio, savo vietos pasaulyje ir ryšio tarp visų dalių patyrimas.
Man atrodo, buvimas dvasingu, tai yra pilnesnis gyvenimas, sodresnis, ramesnis, nes jausdamas bendrume su kitais žmonėmis nesi vienišas, ryšyje su aplinka nesi pasiklydęs, o ryšyje su praeitimi ir ateitimi, jauti savo vietą kontinuume, esi atsparesnis gyvenimo negandoms, nes jų visada buvo, tad dabar jas išgyvenęs, pasiruoši ateinančioms, labiausi pasitikėti pasauliu ir būti saugesniu.
Praktikuodama KET, pastebiu, kad ne dvasingumo žmonėms trūksta. Jei pašalintume kliūtis gyventi pilnatūrį gyvenimą, tai kartu ir dingtų kliūtys dvasingumui. Taip pat, kad sėkmingai žmogus gali gyventi aktyviai nepraktikuodamas dvasingumo, sėkmingai, tai reiškia, kad žino ko nori, pasiekia ko nori ir patiria iš to pasitenkinimą. Apskritai, dvasingumas nelabai tinkamas būdas ką nors gydyti, nes čia kaip pilti vandenį į suskilusį indą, vanduo neužsibus, o gali tik labiau suskaldyti, nes dvasingumas kyla iš sveikosios dalies, suaugusiojo. Manau, kad dažnai tai ir suklaidina, kad žmonės, kurie praktikuoja visokias dvasines praktikas išlieka sveiki ir laimingi, sudaro vaizdą, kad dėl to, kad yra dvasingi, o ne dėl to dvasingi, kad turi stiprią sveiką dalį. Turbūt dar labiau tokį vaizdą gali sudaryti žmonės, kurie turėdami liguistą nerimą, arba liguistą liūdesį atranda meditacijas ir tada jiems pagerėja, atrodo, kad čia dėl meditacijų, kai greičiausiai jų dėmesys nuo savo sunkumų nuėjo į buvimą čia ir dabar, bet kliūtys trukdančios kasdien būti čia ir dabar, be appsų ir be grupių, nedingsta. Kartais gali paaiškėti, kad tos kliūtys buvo mažos ir nereikšmingos, kartais tos kliūtys būna tokios, kad po visų tų dvasingumų sustiprėja taip, kad žmogus gali nueiti į psichozę, ypač kai praktikos rodomas nemokšiškai.
Nemokšišku dvasingumu vadinu iš esmės gerus metodus ir praktikas, kurias veda žmonės, kurie ne iki galo supranta kodėl tai daro (pvz. galvoja, kad nori padėti kitiems, o iš tiesų nori išspręsti savo problemas šlove ir pinigais) ir ką daro (taiko praktikas, kurių išmoko trumpų kursų metu, kuris užsibaigia gavus pažymėjimą, o ne palaipsniui pasiekus meistrystę). Atrodo, tarsi silpnaregis rodytų kelią aklajam, nes praktika daroma iš skurdo, ne iš pertekliaus.
Kad ir kaip man patiktų Rytų filosofijos ir Rytų dvasingumas, bet jame matau labai daug potencilo žalojančiam nemokšiškumui, per pusiau nugirstas tiesas, vertimo klaidas, nepatogių mokymų ignoravimą arba sukūrimą Frankenšteino pabaisos kombinuojant „geriausia kas iš rytų ir vakarų“, galbūt geriausio net nepaimant, nes vertina kas gera ar bloga, tas, kuris yra netobulas ir šališkas, ieškantis būdo savo kančiai palengvinti, bet ne visada pasiruošęs sunkiai dirbti, kad tą kančia paleistų. Žalingiausios čia būtent tos pusinės tiesos, o būnant toli nuo išminties šaltinio, neturint gyvos tradicijos ir ryšio su ja, labai sunku surinkti dalis į vientisą paveikslą. Savas, krikščioniškas dvasingumas, vieniems atgrasus dėl žmonių, kurie turėtų ganyti sielas paklydimų ar nusikaltimų, kitiems atrodo per daug viskas žinoma ir atsibodę, net nepabandžius to priimti. Kitame pasaulio gale esantis dvasingumas atrodo tarsi doresnis tyresnis, nes jį praktikuojančių nusikaltimai ir ydos nepasiekia mūsų akių ir ausų, o išmintys tokios naujos ir gilios.
Kaip atrodo dvasingumo praktikavimas? Dažniausia to forma yra ritualai ir šventės, pavyzdžiui tvarkyti mirusio giminaičio kapą, uždegti žvakutę ir parymoti prie kapo jį prisimenant, tada su gyvais giminaičiais eiti valgyti patiekalų, kurie kiekvienais metais tie patys, apsikeičiant tomis pačiomis mandagumo arba įkyrumo frazėmis, dvasingumas šioje vietoje atsiranda tada, kai visi veiksmai atliekami iš noro juos atlikti ir atliekant jaučiama pilnatvė. Yra daug žmonių kurie į šventes vyksta iš įpročio. Man labai patiko vieno kunigo pasakymas, kad jei malda tampa įpročiu, tai nebe malda, nes nelieka kreipimosi į Dievą, nelieka ryšio, ji beprasmė. Tas pats su bet kokiais ritualais, kad jei jie daromi mechaniškai, tai juos darantis gauna naudos tik tiek, kad būdamas mandagus bent jau nesusigadina sau nuotaikos ir kitiems šventės. (Kiek aš švenčių esu gadinusi iš maišto!) Kiti grupiniai dvasingumai yra per šokį, dainas, Himno giedojimą, bet kokius kitus tos grupės ritualus, bet su ta pačia sąlyga, kad grupė tai daro sąmoningai, dėmesingai ir geranoriškai. Būna ir daugybė asmeninių dvasingumo būdų – nuo meditacijos ir maldos, iki trumpų akimirkų einant ir pasidžiaugiant vaizdu. Bet kas gali būti dvasingumas, kai tai daroma visa siela ir kūnu.
Dabar dvasingumu grįsta terapija man atrodo abejotina idėja, nes suvokiu pati savo ribotumą, greičiausiai būčiau šarlatanė, kuri turėtų daugiau šansų žmones išvesti iš proto, užuot išvedusi iš susipainiojimo. Dvasingumas ateina savaime iš meilės, kai kliūčių mylėti save, aplinkinius ir pasaulį, kai nėra vidinių kliūčių tą meilę jausti, ją nėra kliūčių ir praktikuoti.