Buvo rugsėjis ir dar šilta. Su drauge šnekučiavomės mažutėje kavinėje Trakų gatvėje, kai kažkurioje vietoje į pokalbį įsiterpė miela senjorė. Išreiškė savo nuomonę apie tai, ką mes kalbėjom, apie tai, kad nusivylė Butkevičiumi, nes ir tas korumpuotas ir praktikuojantis nepotizmą, o galiausiai pasisuko kalba apie „atsidėkojimą“ gydytojams. Su drauge prisipažinome, kad esame gydytojos, ir bandėme savo pavyzdžiu nupasakoti, kad niekas nesikeičia, ar tu duosi, ar neduosi pinigų, bet ji netikėjo. Sakė kaip dalino litus, taip toliau dalins eurus, nes nori gyventi. O jei neims, tai ras kaip duoti, nes vis tiek taip veikia geriau.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip mąsto žmonės, kurie mielai atsisveikina su pinigais. Blogiausia, kad negali sakyti, jog jie visiškai neteisūs. Dar liūdniau, kad patys gydytojai kartais vieni kitiems moka kyšius. Tiesa, mokėti kyšius nepainioti su šiaip pinigų davimu,  tai paaiškinsiu vėliau. Kita noro gyventi pusė yra, kad pacientai jaučiasi geriečiais ir teisuoliais, nes nori, kad gydytojas gyventų, todėl pašelpia savo varganais €10. Kažkaip įdomiausia, kad tai nesutrukdo tiems patiems žmonėms padejuoti, kad kompensuojamųjų priemoka didelė (nebūtų tokia didelė, jei pirktų generinius vaistus, o ne etinius*).

Daug skaičiau pacientų forumuose ar klausiau pasisakymų, kodėl jie duoda pinigus. Arba daiktus, arba maistą**. Yra ne vien pragmatinis momentas, bet daug maginio mąstymo, sakyčiau net, archetipinio įpročio. Prisiminkite, iki modernių laikų su visokiais sveikatos draudimais, fondais ir valstybinėmis medicinomis, žmonės su gydytojais atsiskaitydavo tiesiogiai pagal savi išgales, kad pinigais, kas daržo gėrybėmis, arba gaudavo už dyką paslaugas kaip labdarą. Kitiems davimas yra kaip beviltiškumo mostas link begalybės.

Linkėjimai nuo Arthuro Sch.

Yra viena pagrindinė baimė – mirties baimė, visos kitos tik išvestinės. Mirtis nebūtinai fizinė, tai gali būti socialinė mirtis, baimė, kad tapsi nereikšmingas, nereikalingas, pamirštas, neįgalus, išjuoktas, sumenkintas, pažemintas. Medikų tokia jau darbo specifika: būti šalia tas baimes išgyvenančių ar jas į pasąmonę nugrūdančių žmonių. Vieni tą baimę sprendžia keldami nepagrįstai didelius lūkesčius gydytojams. Kai gydytojas atsisako, priima tai kaip žinutę susimokėti. Dažnai beviltiškumo akimirkomis žmonės pasirengę bet kokius gydytojo gestus interpretuoti kaip užuominą apie vokelius. Nesusimąsto, kad gal gydytojas nevalgė nuo pat penkių ryto, kai atsikėlė, ir pasiglosto tuščią pilvą, kad neurgztų, ar ilgesingai pažiūri pro langą, nes iki tol matė tik ligos istorijas, arba elementariai susikuteno ties ta vieta, kur kišenė, be jokių gilesnių minčių. Kitiems davimas (nebūtinai pinigų, kad ir gėlės) yra įsitraukimo į procesą simbolis. Dar yra padėka po gydymo, dėkojama nebūtinai už išskirtinai gerą servisą, ar ypatingas pastangas. Gydytojui gali atrodyti, kad jis tik dirba savo darbą, kad darė viską pagal standartines procedūras, bet jei žmogus išsivaduoja iš egizistencinio nerimo, tai vėl, tas fantas eurų, šokolado, medaus, pyrago, vilnonių kojinių, autorinių darbų ar ko tik nori, pavidalu tarsi materializuojasi ir gali būti paleistas, kartu sustiprinant gydomąjį efektą.

Kai kalbama apie tai, kaip pacientai kažką turinčio materialinę vertę duoda gydytojui, tai skamba korupcijos kontekste***. Bet korupcija juk yra siekis, kad kažkas darytų tai, ko neturėtų daryti mainais į materialią naudą, arba kad nedarytų to, ką turėtų padaryti, irgi, iš to gaudamas naudos. Vertinti davimą tik kaip korupciją apraišką irgi yra ne iki galo tikslu. Labai pakeitė požiūrį trumpas ciklas vienoje privačioje klinikoje, ir kad ten pacientai lygiai taip pat neša butelius, saldainius, ar palieka grynųjų, tik skirtumas tas, kad dar susimoka į kasą.

Kai žmonės duoda pinigų, gėlių, maisto, savo daiktų ir panašiai, jei dažniausiai tai iškeičia į tai, ką gydytojas ir taip daro ir darytų. Maždaug, Laba diena, gydytoja, čia jums rožė už tai, kad egzistuojate (paskui tą rožę palikau registratūroje, nes nesiveši gi autobusu per pusę miesto). Gydytojas kartais prašo pinigų už savo tiesioginį darbą. Pavyzdžiui, už biuletenį (nedarbingumo pažymėjimą, kaip šiais laikais vadina). Arba už gyvybiškai nebūtiną, gyvenimo kokybę gerinančią operaciją. Bet jeigu jis kažką turi daryti ir nedaro, kol nesumokėta – čia jau reketas, ir pacientas turi kreiptis į STT, o teismas bausti. Tik pacientas nesikreipia. Gal tai  nedidelis miestelis, o tas gydytojas turi monopolį, ir tada pigiau sukandus dantis nuleidus galvą susimokėti, nei važiuoti į kitą miestą ir ieškoti kito specialisto, tiesiog kainuos mažiau laiko, nervų ir pinigų. Galbūt tai nors ir didelis miestas, bet gydytojas dirba patogioje vietoje ir patogiu laiku, ir daugiau nežinia kuo pakeisti, tai kenti, nes pripratęs prie to žmogaus, ir susimokėti ne taip dažnai reikia. Dalis žmonių moka neoficialiai nes neturi galimybės susimokėti į kasą.****  Pavyzdžiui už greitesnes ar geresnes paslaugas, už daugiau dėmesio. Kiti atvejai būna, kai pacientai savo iniciatyva agresyviai bruka pinigus. Pacientui nieko nereiškia įkišti pinigus tarp saldainių (jei jūsų giminaitis medikas davė dėžę saldainių, o ten radote eurų, tai maža tikimybė, kad jie iš minėto giminaičio kišenės), nieko nereiškia ir prisliūkinus į kišti kokią vieną ar dvi žalias kupiūras  į kišenę, o paskui pabėgti, kad nesugalvotų grąžinti. Ir aš patyriau „galiu atsilyginti“, kai išeinu pro duris, nes „bėda, neapsižiūrėjau, reikia šiandien siuntimo“. Kai pagalvoji, virtuvė pati nesusiremontuos. Pasiūliau užsirašyti bendra tvarka registratūroje vizitui, nes tvarka galioja visiems vienoda ir man nereikia jūsų „atsilyginsiu“. Bet jei jie su tais pinigais nori tik atsisveikinti, ir neįdeda į tai jokio prašymo, tada koks tai kyšis? Yra tokių, kurie duoda su reikalavimu: daugiau dėmesio, arba priimti anksčiau numatyto laiko, anksčiau išoperuoti, būti priimtiems papildomai, kad ateitų į namus, kad perkeltų į geresnę palatą.

Gydytojai kitiems gydytojams paduoda vokus kartu su prašymu. Tai ypatingo liūdnumo dalykas. Toks liūdnas, kad man norisi verkti iš nusivylimo ir bejėgiškumo. Kai sužinojau, kad taip būna, negalėjau patikėti. Tai vienas iš pavyzdžių to beviltiškumo. Iš dalies būti gydytoju ir pacientu, arba būti gydytoju, ir kai tavo artimasis yra pacientas, yra ypatingai sudėtinga situacija. Tau atrodo, kad žinai geriau. Kartais taip ir būna, kartais būna visai ne taip. Nuomonės su gydančia komanda išsiskiria. Tada galiausiai nusprendi, velniop, yra įprasta duoti pinigų, todėl duodi. Pasieki rezultatą. Jautiesi kaip nekokybiška savęs iškamša. Ir graudus beviltiškumas būna, kai tikrai darai daug, stengiesi, nes esi gydytojas ir tau patinka medicina, patinka dirbti ir būti gydytoju, ir darai nes jauti, kad reikia tam žmogui, o tada įkiša pinigų. Bloga, nes jautiesi nusipelnęs ir užsidirbęs. Ką tik pardavei meilę už pinigus, sveikinu. Jau ne vien pagal ligų riziką ir profesijos senumą esi panašus su kai kuo.

Iš čia

Bandžiau suprasti, kodėl gydytojai priima tuos pinigus. Tada prisiminiau krūvius, debiliškas popierių šūsnis, su realybe prasilenkiantį dokumentacijos poreikį, nuolatinį vertimą daryti ne savo darbus, t,y., žemesnės kvalifikacijos, nes tiesiog daugiau nėra kam juos padaryti. Arba chirurgijos rezidentai, kurie turi po vieną-du ar daugiau „savanoriškų“ budėjimų. Už juos niekas nieko nemoka, į darbo valandų apskaitą neįtraukiamą, o po tokios paros budėjimo, laisvos dienos irgi gali nesulaukti. Taip, leftistinė Europos sąjungos darbo laiko direktyva tik bailiams. Tada nusispjauna ir paima, kaip kompensaciją ir iš beviltiškumo. Na ir iš iš to, kad brangiai kainuoja budėti (nes reikia atvykti į „darbą“, atsinešti valgyti, ir tai padaryti už savo lėšas). Paskui turbūt ties kažkuriuo momentu dingsta gėdos jausmas, dar vėliau pripranta, nes patogu turėti pinigų virš biudžeto. Paskui pabundi vieną dieną, suvoki, kad esi iš paskutinių pacientų skatikų (maždaug €200 vertės) nusipenėjęs endoprotezistas. Bet jau būna per vėlu, o jei pradėtum žiūrėti į bedugnę, bedugnė pažvelgtų atgal.

Kaip elgiasi gydytojas, kai gauna eurų ar suvenyrų, bet pats to neprašė, ar kai pacientas tiesiog duoda ir nieko papildomo neužsako. Niekas nepasikeičia. Blogas chirurgas kruopščiau rankų nesiplauna ir geriau operuoti nepradeda. Geras chirurgas negavęs irgi blogiau nepradės operuoti. Nes tai apie įgūdžius ir įpročius. Šeimos gydytojas kaip rašė paskirtus (kompensuojamuosius) vaistus, tai toliau rašys, nes yra reikalas. Arba paskirs tyrimus pagal reikalą tiek, kiek gali. Iš kitos pusės, net neprašydamas pacientas, kai ateina su suvenyrais atsineša nebylų lūkestį, o gydytojas jį gali perimti. Tai baigiasi agresyvesniu gydymu, pradedant nuo nebūtinai reikalingų antibiotikų (penktadienis, paskui nedirbs poliklinika), baigiant didesnės chirurgijos pertekliumi (gal čia dar kokius limfmazgius išlupti, gal čia dar labiau prapjauti, o maža kur tas vėžys išėjęs). Nežinau kodėl taip įprasta vertinti pastangas, o ne rezultatą.

Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau

Kaip išnaikinti neoficialių mokėjimų kultūrą? Pirmiausia neturi likti poreikio gauti. Adekvatūs atlyginimai, protu suvokiami krūviai, darbas kuriam reikia tų žinių ir įgūdžių, kuriems mokytasi, o ne nekvalifikuoti darbai. Iš pacientų pusės – pasakyti nuoširdų ačiū. Arba nuoširdų prašau man padėti, atvirai išsakyti savo baimę ir nerimą. Absoliuti daugumą gydytojų visai nenori jokių jūsų pinigų ar saldainių. Daug gydytojų purtysis grynųjų, bet mielai įrodys savo profesionalumą ir kvalifikaciją.Galiausiai, nereikia išradinėti dviračio, kai jį jau, pavyzdžiui, Tarptautinis Skaidrumas išrado.

_______

* Farmos meluotojai atstovai pateikia neatremiamą argumentą, kad tyrimai tai su jų brand’iniu (etiniu), „originaliu“ kaip patys vadina, vaistu daryti, kad čia jie išrado tą vaistą, tai jis by default geresnis. Ne nu tai jo, jei perki mašiną, tai tik Mercedes pirkti reikia, nes Karlas Benzas su Geottliebu Daimleriu automobilį išrado. Visokie Lexus, Porche, ir kiti tai čia generinis pasirinkimas. Nieko gero. O su kokia nors Volvo ar neduokdie, Jaguar, tai išvis šakės. Čia jų „argumentacija“ tokia, true story.

** Neša pvz. saldų čilietišką vyną (ir tai geriausiu atveju), o tai kodėl ne craft alų, kokios fancy schmancy rūšies ar daryklos. Arba prideda pigios kavos, pigaus šokolado, pigių saldainių, tai kodėl ne tiesiog ne dėžutę brangesnių sausainių? Saldainiai ir šokoladai yra visai nesveika, kaip ir alkoholis, kodėl tai neša gydytojams, kodėl ne kokius nors Pringles? Arba vaisius ir daržoves. Kartais žmonės atneša savo kepinių ar rankdarbių. Tada yra miela. Kai kurie pacientai sako, kad maisto atnešimas nuvertina gydytoją, todėl ir duoda eurus. O tai jau nežemina?

***Jei The Economist straipsnis TL;DR – Dovanos ir kyšiai Europoje būdingi Rytų šalims, posovietinei erdvei kur likę mažos algos, bet blogiausia, sisteminė korupcija: klanai, susitarimai, postų dalybos, lėšų skirstymo neskaidrumas. O kalbant apie gydytojo-paciento santykį korupcijos terminas per siauras ir netikslus. Apie ką ir aš rašau.

**** Beje, kai žmogus pats moka už paslaugas, tai turi kur kas geresnį terapinį efektą. Todėl psichoterapija beveik visada mokama – kieno pinigai, to ir muzika. Iš dalies tiek daug nesusipratimų sveikatos apsaugoje, nes moka ne pacientas tiesiogiai, o sumokėtus mokesčius skirsto ligonių kasos.