Vienas iš standartinių klausimų, kuriuos užduoda šeimos gydytojas savo pacientui tai apie profesiją ar darbą apskritai. Tai turi įtakos suvokiant ligos priežastį, gydymo būdo parinkimą, sprendžiant dėl nedarbingumo pažymos ar biuletenio išdavimo. Taigi, vienos iš tų daugybės pacientų, kurie gauna šį klausimą, paklausėme to paties, ji atsakė, kad dirba padavėja. Tada gydytoja „O, tai jūsų labai sunkus darbas. Ar trauma įvyko ne darbe?“ (mergaitė* buvo su trauma). Kas ir kaip toliau su ja visai neturi reikšmės, svarbu tai, kad kitų žmonių darbai sunkesni nei gydytojo.
Čia mitas, kad baisiai stresą keliantis, labai sunkus, itin varginantis ir siaube siaube koks darbas. Dirbi tikrai lengviau nei mokytis. Aišku, būti gydytoju irgi nėra labiausiai džiuginanti veikla pasaulyje, bet darbas bent jau prasmingas. Ir įdomus. Ir dažnai tiki tuo ką darai. Ir tas nuovargis visai pakenčiamas. Bet su sąlyga, kad mėgsti savo darbą ir nesigaili, kad jį pasirinkai.**
Pavyzdžiui bene kasdien į polikliniką ateina farmacijos kompanijų atstovai. Ir jų saldus balsas, itin draugiškos intonacijos ir bandymas įtikinti koks yra šaunus reklamuojamas produktas. Wow, medicina turbūt būtų žlugusi, nei jų vaistai (na gerai, kartais tikrai būtų žlugusi, bet tų mums nereklamuoja). Ateina jie į poilsio kambarį, dirbti netrukdo. Atneša maisto, toli iki to fancy kokį neša kardiologams, bet oh well, kibinai su varške?, why not, sausokos salotos, ai tiks, ypač kai iki tol neturėjai kada net vandens atsigerti ar į tualetą nueiti, nes srautas, srautas, srautas ligonių neleidžia. Ir vis tiek man tas kosčiojančių, pavargusiu, silpstančių, besiskundžiančių pilvo ar galvos skausmais, nesikontroliuojančiais kraujospūdžiais, žaizdotų ar išbertų žmonių srautas atrodo mažiau varginantis nei mildly interested auditorija, kuri pakelia nuo maisto akis tada, kai prisimena, kad reikia būti mandagiam, arba, kas dažniau nutinka, kai išgirsta kažką, kas prieštarauja jų praktikai, patirčiai, ar iš kitur gautai informacijai. Bet tavo darbas patikti, tai dalini lipnius popierėlius, tušinukus, bloknotus, lankstinukus su vaisto informacija, kvietimus į konferencijas ir kitokį gėrį. Iš vienos pusės žavu, kai matai, kad šitiems žmonėms įskiepyti puikiausi Dale Carnagie’io principai, NLP, pozityvizmas ir daug visko, iš kitos pusės tos išbalintų dantų šypsenos, aptemptos kelnės, aukštakulniai ir nuolatos malonus balsas sukelia gailestį. Yra kam patinka jų darbas, tada tai jaučiasi ir kažkaip malonu bendrauti. Bet kiti tiesiog dirba darbą, nes reikia, ne dėl to, kad būtent to nori. Ar dėl to, kad ten plauuuukiau pinigai?
O kai buvote vaikai, kuo svajojote tapti? Tikiu, kad ne farmacijos atstovais, notarais, bankininkais, buhalteriais, padavėjais, kasinininkais, skolų išieškotojais, kokios nors nenusisekusios kontoros vadybininkai ar draudimo agentais.
Kažkaip iš Woody Allen’o ar dar velnias žino kur, įstrigo, kad draudimo agentas yra labai liūdna specialybė.
Šiandien, stebėdamas žaižaruojantį saulėlydį, pamaniau: koks gi aš vis dėlto menkas! (Žinoma, ta pati mintis man nedavė ramybės ir vakar, nors pylė lietus.) Apėmė baisus pasišlykštėjimas savimi, vėl pamėginau nusižudyti – šįkart įkvėpiau pilnus plaučius oro, atsistojęs prieš draudimo agentą. (Woody Allen)
Pardavinėji produktą, kurio žmonėms gal ir reikia, bet turi įtikinti, kad pas tave geriau, nei pas kitus devynis konkurentus, o bankai tai išvis nesąmones siūlo, tokias nesąmones, kad net patys nesinaudoja savo paslaugomis. Bet kalbi tokiu maloniu, tvirtu savimi pasitikinčiu balsu, vietomis draugišku, kai kreipiesi į klientą vardu, ar palytėji ranką (čia tokie manipuliaciniai triukai, kurių klientas turėtų nepastebėti, bet jiems pasiduoti), dar uždavinėji obvious klausimus, kad užmigdytum budrumą, o kai užmigdai, tada smogi, smogi, kad tik pasirašytų tavo nelemtą sutartį, nes gi atsilieki nuo metų plano. Jei reikia, nupaišai grafikus, lenteles, rodai kokią naudą ir kokį pelną klientas gaus, kaip čia gerai jam viskas gausis, bet jau taip gerai, kad jei klientas bent kiek finansiškai raštingas, pradės galvoti, o pala, iš kur jūs užsidirbate? Net jei pavyksta įkalbinti vieną naują sutartį, tai vis tiek į naujus pažįstamus žiūri kaip į potencialius klientus, skambinėji, įtikinėji susitikti, giminaičius įkalbinėji pas jus ateiti, net per giminės balius susodini visus į ratą ir rodai, kaip jie gali puikiai susikauti pinigų senatvei ir apsaugoti save nuo nuostolių susižalojus. Priešingai nei medicinoje, čia žinios lengviau prieinamos ir lengviau suprantamos. Ir tada klientai gali pulti atgal nepatogiais klausimais, mėgautis savo savo išmanymu ir žaisti žaidimą, privesk draudimo agentą prakaituoti.
Įsipareigojimai darbovietei
Nebent esi aistringas ir sąžiningas draudimo agentas. Tada sakai, kad žinote, visis mes čia dirbame dėl pelno, visi mes norime ištuštinti jūsų kišenes, bet pas mus jums ne taip skaudės, šiemet. Kitais metais jums labiau skaudės. O draudimas visai nieko paslauga, pagalvokite apie tai. Ir, žinote, matų galas artėja, mums iki plano šiek tiek klientų trūksta. Pasirašykite sutartį penkiasdešimčiai metų?
Ir kai pažiūri į kitus darbus, kurie atseit geri darbai, tai gydytojo darbas visai nieko. Man tikrai nuoširdžiai labiau patinka žaizdos ir bėrimai, nei nusaldinti balsai. Ir dar man patinka kolegos. Ne visada kaip žmonės, bet beveik visais atvejais kaip kolegos. Ai, dar pasakysiu, kad man labai sekasi gyvenime ir mažai tenka susidurti su užknisančiais durniais. Man tikrai patinka mano darbas, kai žinai, kad bent kažkiek nuo tavo konsultacijos žmogui pagerėjo. kai paskambini į namus, sakai, va, atėjo tyrimų atsakymai, žinokite, sergate, išrašau receptą, ar galėsite jūs ar artimieji ateiti iki registratūros pasiimti recepto? Arba kai pasakai žmogui, kad jau atėjo laikas profilaktinei sveiktos patikrai, nusivedi į procedūrinį, pasveri, pamatuoji ūgį, patikrini klausą, regą, o jie juokiasi, nes taip netikėtai čia viskas.
Ai, seniai nerašiau, nes viskas gyvenime dabar taip normalu. Nuo spalio prasidėjo šeimos medicinos ciklas vienoje iš poliklinikų. Dirbu su labai šaunia gydytoja, kurios požiūris į darbą mane labai žavi, ir kuri taip gerai moka kalbėti pacientams, kad jos frazes užsirašinėju į užrašų knygelę. Kai užaugsiu norėčiau būti panaši į ją. Ir kartu yra antrų metų šeimos medicinos rezidentė. Ją tikrai rekomenduočiau pacientams, kai bus savarankiška gydytoja. Ir kadangi viskas gerai, tai net nebuvo įkvėpimo rašyti.
____
* Medikai gana keisti vertina žmonių amžių. Labiausiai patikęs atvejis „jaunas, 82 metų amžiaus pacientas“. Iš pradžių galvojome su kolegomis, kad pasigirdo, kad 1982 gimimo, bet tada parodė jo koronarografiją, toks tyrimas, kur širdies vainikines kraujagysles rodo, o ten tikrai ne jauno žmogaus koronarai, be to kampe gimimo data. Tai mergaitė/berniukas būna arba apie tikrai jaunus žmones, arba apie griūvančius dėl senatvės ar gyvenimo būdo. Iki lytinio brendimo žmonės būna tiesiog vaikai, paskui tampa kažkuo neaiškiais, kokiais nors jaunuolis/jaunuolė, paauglys/paauglė, ar berniukas/mergaitė. Iki kokių trisdešimties ar nėštumo mergaitė/berniukas. Neaiškaus mažiaus žmonės būna tiesiog apibūdinami kaip „jauni“. Žodį senas vartoja retokai, nes turbūt kad ir kuo, kad ir kada besusirgtum, esi per jaunas mirti.
** Medikai daug žudosi. Dar būna klykia, kaip nekenčia pacientų ir, kad jei būtų jauni nebestotų mediciną. Aš manau, kad taip atsitinka todėl, kad studijos visiškai nepanašios į tikrą darbą. Nes studijuoji įbedęs nosį į knygas ar kompą, o dirbti tai su žmonėmis reikia, kalbėtis reikia.
