– Sveiki, kas nutiko? (Tikrai būtent taip ir sveikinuosi. Laukiu, kol kas nors replikuos tą „sveiki“, kol kas niekam neužkliuvo.)
– Nieko. Man tik siuntimo.
– Dėl kokios priežasties jums reikalingas siuntimas? Kas nutiko?
– Man pas kardiologą reikia.
– O ką nemalonaus jaučiate?
– Nu man reikia pas kardiologą siuntimo.
Dažnai sako, kad reikia profilaktiškai, pasitikrinti. Prašosi ne vien pas kardiologus, dar mėgsta neurologus (bet pas juos išsitirti ar profilaktiškai nenori kažkodėl), LOR (ausų, nosies, gerklės gydytojus, kurie labai prašo, kad jų specialybę trumpintume ANG), echoskopijai (endoskopijai, arba tyrimui kai kiša žarną į kurią nors angą, siuntimų patys beveik niekada neprašo), mėgsta magnetui (MRT), arba tomografijai (kompiuterinei, nes magentinė turbūt mažiau tomografija) prašyti. Paskutiniams dviems šeimos gydytojai siuntimų nerašo, tad labai paprasta – viena magiška frazė, ir pacientas nebeprašo. O jei yra laiko dar kokioms dviems trims gudrioms frazėms, dažnai ir nebenori. Kitas reikalas, kai to tikrai reikia, bet šį kartą ne apie tai.
Yra tokia nedidelė pacientų kategorija, kurie ypatingai nori būti ištirti ir gydomi. Nepagalvokite, tai nebūtinai hipochondrikai, kurie labai jautriai reaguoja į kiekvieną savo kūno signalą ir bijo, kad tai rimtos ligos simptomas, kurios kažkodėl niekas neranda. Randa, bet ne tą, kurios norisi ir bijoma. Viena grupė tokių norinčių išsitirti, yra tie nesupranta šeimos gydytojo koncepcijos. Galvoja, kad ligas gydo specialistai, o šeimos gydytojas tik tarp kitko. Panašūs į juos yra tie, kurie susidūrę su prastais šeimos gydytojais, ir galvoja, kad viską žino geriau už visus šeimos gydytojus, nes jie visi tik iešmininkai. Dr. Google tipo pacientai patys sau susiranda ir diagnozuojasi, bet reikia dėl formalumo nueiti pas normalų specialistą, kad patvirtintų. Ir galiausiai, daugybe ligų sergantys pacientai, kurių ligų stažas ilgesnis, nei mano egzistavimas šioje žemėje, kurie nori profilaktiškai pasigydyti ar kad gerai ištirtų, kas man iš tikrųjų yra (du pasauliniai karai, šeši proanūkiai, ir ligos, vertos dešimties kompensuojamųjų vaistų* receptų turbūt dar per mažai).
Pirma reakcija žinote kokia? Atlaidi ir empatiška šypsena. Tada turi eiti frazė, svarbiausia nuoširdi, „aš suprantu jūsų susirūpinimą“. Po jos galima aiškintis motyvus. Labai smagu, kai tam reikalui yra bent 15 minučių. Paprastai reikia aptarnauti bent 40 pacientų per tą trumpą darbo dieną, vadinasi penkios-septynios minutės pacientui. Tarkime, kad laiko yra. Antras žingsnis, įvertinti prašymo pagrįstumą. Apie trečdaliui tokių pacientų galėdavau padėti savo kabinete: pažiūrėti ausį, išplauti sieros kamštį, parašyti kokį nors vaistą, padidinti vaisto dozę, perrišti žaizdą, išimti siūlus ir t.t. Ir tada jie labai nudžiunga, nes, pasirodo, nereikia pas specialistą. Likę kaip kada, vieniems reikėdavo siuntimo, bet visai ne ten kur prašė. Kitiems reikėdavo ir jį prašydavau.
Jeigu laiko arba noro aiškintis nėra, o pacientas prašo siuntimo, tai toks kantrus ir švelnus dialogas, kaip aprašiau pradžioje, net nevyksta. Šiek tiek lengviau, jei gydytojas pacientą pažįsta. Vertinimo dalis sutrumpėja. Jei pacientą matai pirmą kartą gyvenime, o jo kortelė stora, kaip Senasis testamentas (pažiūrėkit, viskas surašyta kortelėje, – į klausimus apie būklę kai kurie taip atsako) susiduri su iššūkiu. Gali imti ir parašyti siuntimą dėl formalumo pagal paciento diktavimą. Pacientas bus tris minutes laimingas*. Gydytojas gavęs tokį siuntimą ne. Įstaigos ir ligonių kasos piktai atsidustų ir pabambėtų, kad be reikalo eikvoji resursus. Kiti pacientai taip įgyja pretekstą piktintis ilgomis eilėmis. Jei kruopštumo daugiau, ir kantrybė tokia jau ant ribos, tada gali demonstratyviai vartyti kortelę, kol surašysi viską, kas turi būti siuntime, paprastai pacientai pasiduoda greičiau ir ima bendradarbiauti. Nors manau, kad jie sako žiūrėti į kortelę, nes patys pasimetę tarp savo ligų, tyrimų, vaistų ir kitų istorijų. Jei kantrybės visai nėra ir pacientas išsako, kad jam viskas gerai, tai gydytojas gali palinkėti, kad ir toliau viskas būtų gerai, o siuntimo jums kol kas nereikia, dėkui, viso gero, kitas, prašau, užeikite, labą dieną, sėskitės, kuo skundžiatės. Svarbu tarp žodžių nedaryti pauzių.
Bet šitie pacientai yra geri ir mandagūs, nes atėjo vizitui užsirašę iš anksto, savo laiku. Mano patys mėgstamiausi, kurie įlenda į kabinetą „man tik siuntimo“, arba kurie pasigauna tarpdury, kai po darbo dienos su glėbiu kortelių eini iš darbo. Tada dialogas būna „kuriai jūs valandai?“, „tai aš neužsirašiau, nes man tik siun…“, „tai nueikite į registratūrą, užsirašykite ir priimsiu“. Tokie paklausę protingo patarimo paskui terorizuoja vargšes registratores, nes jiems staiga jau šiandien konsultacija, operacija ar dar kas nors ir reikia siuntimo, tyrimų ir dar ko nors, daaaakareee, susimilkit, priimkit. Nu, nes tikrai, tegu tie trisdešimt karščiuojančių, vemenčių, viduriuojančių ar tvarkingai atėjusių, kad jiems išraštų vaistų, tegu palaukia prieš tą vargšą, kuris nemoka naudotis laikrodžiu, kalendoriumi ir pagarba aplinkiniams. Jei tokių žmonių pažįstate, perduokite, kad knygynuose dar gali pigiai įsigyti darbo kalendorių. Atleiskite, bet VLK tokiu atveju būna labai maloningos, ir leidžia pačiam pacientui susimokėti už konsultaciją, jei nėra siuntimo. „Leidžia“ nes jie tokie talibai diktuojantys taisykles ir mėgstantys pinigų skirtymo monopolį, dažnai nesudarantys sąlygų pacientams išleisti pinigų, kai jie norėtų ir patys tai padaryti. Taigi, mano mieli užuomaršos, jūs galite eiti ir be siuntimo visur kur jums reikia. Paprasta žodinė konsultacija kainuos gal tik kuklią dešimtinę į poliklinikos kasą, na, o jei rimtesnė operacija, pvz. šuntavimo, Santariškėse susimokėtumėte €10500.
Šį tekstą rašiau ne tam, kad išsiliečiau apie savo patirtis su pacientais, o tam, kad suprastumėte, kad siuntimas nėra tik popieriukas ir formalizmas skirtas pagadinti gyvenimą. Mano rezidentūros kuratorius gydytojas Valerijus Morozovas siuntimą vadina taip: „Siuntimas – tai veiksmas, atsirandantis po konsultacijos, apie kurio būtinumą sprendžia gydytojas, atskingas už ji ir teisiškai, ir finansiškai. Paciento noras nėra indikacija Teritorinių Ligonių Kasų apmokamai konsultacijai.“ Normalų siuntimą parašyti nėra „tik“ paimti ir parašyti „prašau konsultacijos“, end of the story. Siuntime turi būti ne tik asmens duomenys ir kuo serga, su TLK-10 kodais (siunčiu linkėjimus vienai ligoninei, kuri ne tik tų kodų niekada neparašo, bet kartais ir išrašų po operacijų ar konsultacijų neduoda). Reikia nurodyti kaip pacientas dabar jaučiasi, kaip buvo gydyta. Kokios dar yra ligos, kaip jos gydomos. Aprašyti objektyviai būklę, pridėti atliktų tyrimų rezultatus ir išvadas. Pagrįsti, kodėl specialisto kuriam siunčiama, konsultacija yra būtina ir ko tikimasi iš jo konsultacijos. Ir konsultuojamas ne pacientas, o gydytojas konsultuoja kitą gydytoją, kurio kompetencijos tam klausimui neužtenka, taigi, ne pacientas turi spręsti apie kompetencijos trūkumą, o pats gydytojas.
William Adolphe Bouguereau — „Sunki pamoka“
Suprantu, kad ne iš gero gyvenimo visiems tų siuntimų reikia. Bet kad susiklabėtumėte su gydytojais pirmiausia atsakykite ko klausia. Paaiškinkite savo ligą ir situaciją. Jeigu specialistas liepė pasirodyti, nurodykite, kur taip parašyta, duokite išrašą, arba pasakykite kada buvo pristatytas. Užsirašykite vizitui ir anksto. Jei turite gerą kontaktą su gydytoju, galite kelios dienos prieš vizitą paskambinti ir įspėti, kad reikės siuntimo, taip bus galima jį paruošti iš anksto.
_____________
* Vaistų man negaila, bet vyresnio amžiaus pacientams polifarmacija, t.y. daugiau kaip penki vaistai gali duoti daugiau žalos nei naudos: dėl vaistų sąveikų, pašalinių poveikių, užmaršumo. Tokiam pacientui labiausiai reikėtų siuntimo pas geriatrą, kad peržiūrėtų gydymą.
** Žmonės trumpai išlaiko džiaugsmo ir laimės pojūtį. Jiems atrodo, kad jei nutiks tas ar anas, tada jie bus tikrai labai laimingi. Dar daugiau, nuo tada bus visados laimingi. Mokslas sako, kad mes linkę pervertinti savo spėjimų galimybes. (Philip Tetlock, How to Win at Forecasting)
Yra dar viena pacientų rūšis. Būtinai turi ateiti jau po darbo valandų, tyliai įsliūkinti į kabinetą su fraze „atsiprašau, žinau, kad jau baigėt darbą, bet aš tik paklausti noriu“… Dažniausiai „aš tik paklausti“ virsta normalia konsultacija, neretai 15-20 min… Nes tas klausimas dažniausiai būna „ar neišrašytumėt vaistukų?“…
Bet kartais žmonėms iš tiesų reikia tik siuntimo, net ne pacientui, o sistemai. Mano tėvas serga glaukoma, turi kasdien vartoti lašinamus vaistus. Vaistai išrašomi trims mėnesiams. Taigi, įprastinė ceremonija: eina į polikliniką užsiregistruoti ( telefonu nemėgsta, nes neprigirdi) pas šeimos gydytoją, tada -- pas šeimos gydytoją, ten parašo siuntimą, tada- į registratūrą, tada pas specialistę, kuri išrašo lašelius. Tėveliui- 81, bet, aišku, vaikščioti sveika visiems. Aš manau, kad tokiais atvejais gaištamas šeimos gydytojo ir akių gydytojo laikas, nes tuos vaistus jam reikės vartoti visą gyvenimą ir kaskart jo akių netikrina.
Gyvenu JAV, ir čia tokiais atvejais užtenka skambint specialistui ( akių gydytojui, šiuo atveju), kuris savo ruožtu, skambina vaistinei ir užsako vaistus- pacientui telieka atsiimti.
Mano tėvelis turi dar ir stomą, tad dėl tų priemonių išrašymo eina per tokią pat ceremoniją du kart per metus. Ar čia yra prasmė- negi reikia tikrint, ar jam tiesioji žarna neataugo, ar tikrint, kad maišelių neperdozuotų? Būtų juokinga jei nebūtų liūdna- absurdiškas Kafkos procesas.
Išduosiu dvi paslaptis:
1. Lašiukus gali išrašyti ir šeimos gydytojas. :)
2. Galima 6 mėnesiams išrašyti
Ačiū, reiks mėgint prašyt gydytojo. Nors ne pacientas turėtų aiškint gydytojui kaip jam dirbt savo darbą :)
Apie akių lašus sutinku. Susiduriu su šia situacija kaip šeimos gydytoja. Didžiosios poliklinikos (šeimos medicinos centras su specialistų komanda po tuo pačiu stogu ir iš to pačio bendro finansavimo) tyčia liepia dažnai siųsti akių gydytojui, kad kas kartą už konsultaciją gautų pinigų. Jeigu negali pašokdinti privačių šeimos gydytojų -- tada oftalmologas atsakyme parašo „kontrolė po 3 (arba po 4) mėn.“. Ne šeimos gydytojo kompetencijoje spręsti, ar tikrai reikia po tų 3(4) mėnesių akių gydytojo konsultacijos, tad imi ir siunti. Draugiškas patarimas. Nori nuoširdžios konsultacijos? Rinkis privatų arba nuo ligoninės ir poliklinikos nepriklausomą šeimos centrą.
Labai ačiū už patarimą.
Šiandien tikriausiai susidūriau su tokiu „-reikia siuntimo čia biški į ligoninę pasigydyt; -kuo skundžiatės? -niekuo“ pacientu. Vargšas šeimos gydytojas dar bandė gelbėt situaciją, BKT padarė, tikėdamasis kokią patologiją aptikti, bet deja nieko neradęs perrašė BKT duomenis, išskyrus hemoglobiną, į siuntimą ir atsiuntė į stacionarą „anemijos priežasties nustatymui ir gydymui“. Hemoglobinas pakartojus buvo viso labo 140g/l.
Labai gaila bet tikrovė tokia kad jei pats savimi nesidomi, šeimos gydytojas retas kuris pasidomės- galbūt jaunesnioji kartą. Pati esu patyrusį dar vaikystėje atėjus su puliuojancia ir skaudančia ausimi šeimos gydytoja tik paklausia ar nieko į ausį nedejote -- būdama vaikas pamiršau kad dėta jeronimo augalo, kuris, per ilgą laiką ausyje ir sukėlė visa šį įvykį.
O ne savaime suprantama, kad pirmiausia pačiam savimi domėtis reikia?
Misija neįmanoma. Bent jau tautiečiams. Jie įsitikinę, kad visą jų varganą gyvenimą jų organizmas priklauso valstybei kuri ir privalo juo rūpintis. Bent jau domėtis
nesiuntė nei pas ausų gydytoja nei niekur. Kadangi tėvai protingi reikalavo siuntimo į santariškės ( ko gydytoja nieku gyvu duoti nenorėjo) . Galiausiai išsireikalavo. Atvykus is karto gulde į ligoninę ( pragulejau 3 savaites) gydytojai sakė kad dar porą dienų ir ausies bugnelyje būtų buvusi skyle. Po šio įvykio šeimos gydytoja nieko jau ir pakomentuoti negalėjo. Jei ne „be reikalo įtarus“ tėvai -- buciau viena ausimi kurčia. Todėl ne kartą įsitikinau rūpintis ir domėtis, ir tyrimų ir siuntimu jei yra įtarimų prašytis nepaisant kas kokiam gydytojui nepatinka.
Taip jau nutiko, kad tenka gyventi tarp pensininkų. Tai jie labai dažnai atakuoja šeimos gydytoją su visokiais siuntimais. Tikiu, jog gal vienam kitam diedukui gal ir tikrai ten kas ir yra, tačiau žmonės paprasčiausiai nesupranta, jog jie elementariai sensta. Nesveikas gyvenimo būdas jiems sveikatos nepriduos, todėl juokinga būna, kai per dieną vos ne kelis cigarečių pakelius surūkanti kaimynė pasakoja, kaip sveika gerti, na, tarkim, kad ir obuolių sultis.. Dažniausiai man tokie dalykai primena anekdotą: Susitinka dvi bobutės, viena kitos klausia: -- Ar eisi šiandien pas gydytoją? Bobutė atsako: -- Ne, šiandien prastai jaučiuosi :D Ir tikrai sunku tokius žmones suprast, kai iš neturėjimo ką veikt ir senėjimo proceso randa sau pramogą lankytis pas gydytoją :D
Gaila, kad rimtai sergancius ligonius su bizunu nenuvarysi pas specialista, o visokie, kuriems suskausta uz ausies ir pan. tyrinejasi iki begalybes. Kantrybes, mieli kolegos!
Viskas būtų aišku ir suprantama, bet aš ne iš nuogirdų žinau, kad kartais siuntimas iš tiesų būna tik formalumas. Porą kartų metuose einu pas alergologę dėl mišrios bronchinės astmos. Aš žinau, kad man ten reikia eiti, ir tai darau jau >20 metų, mane visą tą laiką gydanti alergologė žino ir tikisi, kad aš ateisiu, tačiau valstybė sako, kad to neužtenka, kad aš privalau eiti pas šeimos gydytoją, kuri iš mano ligos istorijos nustatys ir patvirtins, kad aš tikrai sergu bronchine astma, ir gal dar skirs kraujo tyrimą (ok, tas gal ir nėra blogai).
Visa laimė, kad formalumas traktuojamas dar ne taip griežtai, kad dažniausiai užtenka 1 siuntimo per metus, o per antrą apsilankymą priimančioji pusė nebiurokratiškai užmerkia akis, kad neturiu naujo popierėlio. Trukdyti šeimos gydytoją dukart metuose man asmeniškai būtų jau nemenka našta. Bet ką tik pagalvojau, kad gal ir gydytojams tokie „paprasti siuntimai” – ne našta, o atokvėpio valandėlė? ;-)
Nelabai atokvėpio. :)
Be to, jūsų atveju, jei ateisite ir sakysite „labą dieną man siuntimo“ sugaišite daugiau laiko ir bus visai ne atokvėpis. Jei sakysite „Nuolatos esu gydomas alergologo, kartą per emtus reikia siuntimo, taigi jo ir atėjau“ sutaupysite daug laiko.
Papasakosiu dar vieną istoriją, kurią prisiminiau paskaičius Pirate komentarus. Žiema, lauke oras -- lyg sninga, lyg lyja, vėjas baisus. Žmonių pilnas koridorius. Įeina moteriškė (kaip ir priklauso -- iš anksto neregistruota) ir paklausus, kas nutiko, sako: -- Atsikėliau ir galvoju, į bažnyčią eiti ar pas gydytoją?
Mums plaukai piestu pasistojo. Ką? Moteriškė pasakoja toliau, kad kaip ir baiginėja vaistus, beliko kelios tabletės, todėl reikia pasirūpinti į priekį. Motyvas logiškas, dalinai pagirtinas (gerai, kad rūpinasi iš anksto). Klausiam -- tai kodėl talonėlio į „tą priekį“ ir nepaėmė? Sako: -- Ai, pagalvojau, oras toks bjaurus, bus mažai žmonių, tai ir atėjau…
Istorijos moralas: bjauriu oru VISADA DAAAAAAUG žmonių. Kuo oras geresnis, tuo trumpesnė talonėlių eilė ir apytuštis koridorius…. Dar ne duokdie, tas bjaurus oras yra pirmadienį arba penktadienį :D (tokiomis dienomis kviečiu atvažiuoti pažiūrėti Bushido Rings Babka ). Nemokamai ;)
prisipažystu, kad visai neseniai buvau neužsiregistravus pas šeimos gydytoją. siuntimo. niekuo nesiskundžiu, neturiu jokių problemų, tuo metu gydytoja neturėjo pacientų, tad niekam laiko neprailginau.
tai va, siuntimas -- idiotiškiausias iš visų įmanomų. pas ginekologą. dėl nėštumo. pirmą kartą užsiregistravus ėjau be siuntimo, susimokėjau 12 eurų (registratorė akis išpūtus žiūrėjo, įkalbinėjo nubėgt pas šeimos gydytoją -- gi čia pat, gi dirba, gi nesunku popieriuką išsirašyt). dzin, sumokėjau.
Oho, kur čia pas ginekologą siuntimo reikia? :) Gal kokiame mažame privačiame centriukyje?
Šiaip didelėse poliklinikose pas šeimos gydytoją, pirmo lygio chirurgą, ginekologą, dermatovenerologą ir psichiatrą siuntimų nereikia.
reikia, baltupiu seimos centre pavyzdziui ir irgi jei esi nescia ar kontraceptiku reikia
manau toje vietoje turite paaiskinti zmogui, kad seimos gydytojas dirba uz I lygio ginekologa, o antro lygio ginekologui visada reikia siuntimo. Seimos gydytojas turetu sekti nestuma ir pagal isakyma siusti antro lygio ginekologui kelis kart. Didelese poliklinikose kur dirba komanda ir seimos gydytojas nevisada seka nestuma ir paciente eina pas I lygio ginekologa, tai nereikia tada siuntimo. Parasymas kur cia reikia siuntimo ginekologui labai klaidina.
dar vienas variantas kai tave sustabdo einančią namo kabineto tarpduryje galimi variantai “ man trumpam, tik penkiom minutėms, man tik siuntimo ir t.t.“ ar žinot kada man atsirado drąsos pasakyti tiesiai, kad mano darbo valandos baigėsi? kai atsisėdau ir atsiminiau paprastą aritmetiką: niekada tai netrunka tik 5-ias minutes; tarkim vidutiniškai 8-15 min, imkim vidurkį- 10 min. tada dauginam iš 20-ties darbo dienų ( nes toks variantas beveik kasdienybė) gaunasi 200 min, ty. beveik 3 valandos padovanotos kažkokiems žmonėms, kurie suaugę ir turėtų sugebėti palnuoti savo reikalus, kurie negerbia tavęs ( nes net negalvoja, kad po darbo valadų tavęs irgi kažkas laukia, vaikas kurio auklei dzin kodėl tu vėluoji ją paleisti, seni ligonti tėvai, kuriems reikia keisti pampersus…).ne, aš dirbu darbą už kurį man valstybė moka algą, už tas papildomas tris valandas man nemokės, todėl visus savo “ trumpus“ reikalus tvarkykitės iš anksto nurodytų laiku…
Gerb. kolege, Jūs visiškai teisi ;) Dirbu daugiau nei 10 metų, tikrai tokių situacijų „man tik siuntimo“ esu patyręs devynias galybes. Tiesa, kartais pasitaiko tikrai rimtų situacijų -- pacientas einamąją dieną gauna žinią, kad jau rytoj o ne p mėnesio, kaip planuota) jį guldo į stacionarą kokiai nors ilgai lauktai intervencijai, tai ką jau darysi -- parašau siuntimą…
Nors dauguma pacientų, atėjusių „tik siuntimo“ ar „tik vaistų“ be išankstinės registracijos, reikia pripažinti, iš tiesų neturi elementaraus padorumo, ką jau ten apie pagarbą gydytojui ar kitiems pacientams… Bet nepaminėjote vieno svarbaus niuanso: yra labai negera praktika, ypač didelėse įstaigose, kad jeigu gydytojas visai teisėtai nepriima tokio „pseudoekstrinio“ paciento, jis eina skųstis administracijai, ir administracija labai retai palaiko gydytojo poziciją. Būna spaudimas „iš viršaus“ vis tiek aptarnauti tokį „pseudoekstrinį“. Ir tada gydytojas tarsi parodomas kažkokiu vos ne didžiausiu nusikaltėliu… Reikia aiškiai įvardinti, kad gydytojas (kaip ir slaugytoja) šitoje šalyje yra visiškai nuvertintas. Nes problemų sveikatos apsaugoje yra labai daug, tik kažkodėl jos sprendžiamos iš kito galo, pvz., bandoma mechaniškai trumpinti eiles pas gydytojus, nuo ko krūviai tik didėja, o paslaugų kokybė -- tik blogėja. Manau, ne tik šeimos, bet visiems gydytojams reikia galų gale susivienyti ir kovoti už teises. Antraip nekokia ateitis laukia mūsų visų, kai į užtarnautą poilsį išeis pensinio amžiaus gydytojai, o jauni specialistai jų nepakeis…
hm, o jums neatrodo, kad tiek gydytojai, tiek pacientai yra nelabai gerai veikiančios sveikatos sistemos įkaitai? nes akivaizdu, kad gydytojų krūviai per dideli, dėl to pas gydytoją net ir labai rimtai susirgus patekti beveik neįmanoma, siuntimas galioja mėnesį, o į daugumą įstaigų su siuntimu gali užsirašyti tik po trijų mėnesių. net jei specialisto, o ne šeimos gydytojo, pagalbos reikia skubiai. ir netinka gydytojui į pacientą su nekantrumu ir pykčiu žiūrėti, suprantu, kad krūviai per dideli, kad žmonės daug ko nesupranta, bet ne žmonės dėl krūvių kalti, ne žmonės kalti, kad patys ne visada gali įvertinti, kaip rimtai serga. ir dauguma pacientų taip pat turi įtemptas darbotvarkes ir daugybę įsipareigojimų, todėl leisti dienų dienas poliklinikose taip pat ne visiems pasiekiama prabanga.. tad reikia atjautos vieni kitiems. ir keisti sveikatos sistemą!!!
Kaip jums atrodo, kodėl esu prirašiusi krūvą rašinių, apie tai, kaip gydytojai, o dėl to ir pacientai, yra sistemos įkaitai? :)
Dėl siuntimo galiojimo. Pagal dabartinį reglamentavimą, siuntimas specialisto konsultacijai ar tyrimui (pvz., kompiuterinei tomografijai) galioja 30 dieną. Tačiau tai nereiškia, kad būtinai turite patekti per 1 mėn. pas gydytoją. Tai reiškia, kad per 30 dienų turite užsiregistruoti -- telefonu, atvykus į gydymo įstaigos registratūrą ar Internetu. Galbūt pakliūsite po 1 mėn. ar po 3 mėn., siuntimas vis tiek galios (juridiškai!), nebent informacija, nurodyta siuntime, gali tapti pasenusi. T.y. turite būti įvykdę patį registracijos veiksmą per 30 dienų nuo siuntimo išrašymo dienos. Sutinku, kad eilės pas kai kurių specialistus yra keli mėnesiai, bet tokiu atveju įstaigoje jus turi įrašyti į eilę.
Dėl pacientų. Sakote, jie nekalti, kad eilės ilgos, kad gydytojų krūviai dideli? Kaip tik priešingai! Pirmiausia, dauguma pacientų yra pasyvūs ir nenori vienytis, kovoti už savo teises. Į gydytojų raštus SAM jau beveik nereaguoja, gal bent reaguotų į pacientų, nes pacientų tai kur kas daugiau nei gydytojų ;) Kur piketai, kur mitingai? Ar mokame tik savo virtuvėse paburbėti „ant sistemos“? Ir tik Internete komentaruose išsilieti? Veikti reikia, šnekėti gana. Kita vertus, kai kurie pacientai užsiregistruoja, tačiau pas gydytoją nurodytu laiku neatvyksta ir apie tai nepraneša iš anksto; arba registruojasi kelis kartus pas tą patį gydytoją, o atvyksta tik 1 kartą. Taip irgi „ilginamos“ eilės. Ir tokių atvejų ne tiek jau mažai.
Viskas labai paprasta: nekritinės medicinos paslaugos privalo būti tiktai mokamos -- „bet koks malonumas už jūsų „babkes“.“
„Chaliavos“ gadina žmones, ir netiesioginės, mokestinės irgi -- „aš gi moku mokesčius!“.
Mažinam per pusę sveikatos mokesčius, kitą dalį žmogus privalo pats susimokėt.
Tas pats turi galiot ir švietimui.
Norejau sužinoti, del gydytoju israsu po konsultacijos. Buvome su mama pas akiu gydytoja su siuntimu konsultacijai, del akiu bukles ir operaciju, na mums vizito metu atsake o klausimus apie akiu bukle ir rekomenduojamas operacijas. Bet išeinant is kabineto nedave jokio israso ar savo pAstebėjimu rekomendaciju. Ka tokiu atveju reikejo daryti, ar cia normalu negauto jokio israso? Nes dabar nelabai atsimenu ka ten sake del operacijų, gal ta informacija galima gauti internete ar kazkieno reikia parasyti? Nes norime eiti pas kita chirurga konsultacijai ka jis mano apie operacijas butinuma ir pan