Dabar esu rezidentė Santariškėse. Kardiologijos ciklas. Kardiologai užima tris su puse iš devynių vieno korpuso aukštų, o šeštame aukšte yra dar dvi palatos. Kitame korpuse yra keturi širdies chirurgijos skyriai. Ir rezidentų besimokančių kardiologijos yra daug. Mūsų skyriuje esame penkiese. Kituose skyriuose turbūt mažiau. Čia beveik atsakymas tiems, kas klausė, kodėl internatūrai važiavau į Klaipėdą.

Aną savaitę vis dar žioplinėjau. Penktadienį pabaigusi tvarkytis visus su darbo tvarka reikalingus dalykus ir dokumentus, kai pagaliau buhalterija priėmė banko sąskaitos numerį. Tik paskui pagalvojau, kad kažkaip kvaila fiziškai pačiam ten eiti, kai yra elektroninis paštas, kuriuo būtų galima tuos reikalus tvarkytis. Nukopijuoti 16 skaičių į popieriuką, o paskui iš popieriuko atgal į kompiuterį yra toks darbo apsunkinimas, palyginus su tuo, kad galima paspausti ctrl+c, ctrl+v. Bet tiek to. Mano darbas turi būti rūpintis pacientų gerove, o ne darbo organizavimu. Nors pirmą savaitę būtent apie tai daugiausiai mąsčiau. Nes labai juokinga, kai dauguma naujų rezidentų vaikšto be identifikatoriaus, nes nuotraukų skenuotoja atostogavo. Dėl tos pačios priežastis daug kas negalėji prisijungti prie intraneto, nes nėra nuotraukos. Ir kai nėra nuotraukos, tai neleidžia pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimo. o kai negali prisijungti prie ligoninės informacinės sistemos, tavo darbas kaip ir paralyžiuotas, nebent prižiūrintis gydytojas prijungia per savo duomenis. Ketvirtadienį vis dar sutikdavau klaidžiojančių ir nežinančių kaip viską susitvarkyti rezidentų. Žinote, juk rugsėjį taip ima ir netikėtai apsireiškia šimtai rezidentų.

O šiaip mano įspūdžiai apie rezidentūrą labai fragmentiški.

Užvakar ėjau namo iš centro (ne visą kelią, gal tik kokį trečdalį. Nes draugė atsiuntė straipsnį, tai galvojau būtų šventvagiška skaityti jį sėdint. Dar dalį maršruto pavažiavau stovėdama, o ties normaliais rajonais išlipau) ir galvojau kaip gerai, kad esu gydytoja. Pro mane važiavo mašinos ir tuos du su puse kilometro kūriau galimus tų mašinos žmonių scenarijus. Dažniausiai juos matydavau kaip biuro planktoną be vizijos (man tai vienas liūdnesnių galimų gyvenimo scenarijų). Dar kitus mačiau kaip nu aš tai čia biški dirbu prie statybų, kai kuriuos kaip freelancerius ir panašiai. Jausmo būti gydytoja gerumo esmę sudarė žinojimas kas esi, kodėl esi ir užtikrintumas bent jau dėl artimiausios ateities profesine prasme. Ir tai ne visai sėdimas darbas. Na, bent jau ligoninėje.

O tai ką aš darau, kaip rezidentė.

Ateinu į darbą dažniausiai 6:50 (taip taip, darbas prasideda septintą). Jei nebūčiau rezidentė, eičiau į savo palatas vizituoti ligonių. Dabar laukiu savo gydytojos, kad kartu visus apžiūrėtume. Nebūtina, bet ji skyriuje būna rytais, o paskui išeina į reanimaciją, be to taip galiu daugiau išmokti, nei tiesiog eidama viena. Vizitacijos tikslas yra pažiūrėti kaip keičiasi ligonio būklė. Žiūrima kaip keičiasi nusiskundimai, ar mažėja matomi patologiniai simptomai (pavyzdžiui kojų sutinimas, karkalai plaučiuose, ar bet kas kas galėtų būti ligoniui), jei buvo atlikta intervencija, ar nekraujuoja. Paskui su gydytoja kalbamės ar reikia koreguoti gydymą, sprendžiame ar reikia kartoti tyrimus ar reikia paskirti naujus. Gydymas koreguojamas priklausomai nuo tyrimų rezultatų ir ligonio būklės. Jei ką nors pakeičiame ir įrašome, informuojamos slaugės ir pacientas. Informavimo darbą atlieka rezidentas. Kai jau gulintys ligoniai pravizituojami, reikia viską surašyti į istorijas. Dar prieš tai pažiūri kompiuteryje, ar neatėjo anksčiau užsakytų tyrimų rezultatai. Tada sėdi prie stalo ir rašai, rašai, rašai. Dar daugiau rašymo būna, kai reikia išrašyti ligonį ir paruošti epikrizę. Santariškės man patinka tuo, kad turi savo vidinę informacinę sistemą ir tokias labiausiai užknisančias dalis kaip tyrimai tiesiog automatiškai gali paimti ir įkelti iš jos. (Nors kiti tai skundžiasi, kad negražiai istorijose viskas atrodo į vieną eilutę surašyta, kai nenurodytos normos.) Epikrizę (gr. epikrisis – sprendimas, baigtis) parašyti yra turbūt daugiausiai laiko užimantis darbas. Aš kaip nauja rezidentė ir dar po vasaros atostogų krapštausi prie jų nuo pusvalandžio iki poros valandų, priklausomai nuo ligonio sudėtingumo. Vienos vasaros praktikos metu rašiau epikrizę pacientui, kuris gulėjo apie mėnesį intensyvios terapijos palatoje (tai reiškia daug kartų per dieną kartojamus laboratorinius tyrimus, labai daug vaistų, o taikytą gydymą reikia įvedinėti ranka), paskui dar daug savaičių skyriuje. Tada užtrukau kelias valandas, nes reikia ir persiskaityti daugmaž visą istoriją iš naujo, išrinkti kertinius istorijos momentus, kurie būtini paminėti, taip, kad būtų aišku, kodėl žmogus gulėjo ligoninėje, kad matytųsi, kodėl reikėjo vieno ar kito tyrimo, kad atsispindėtų jų išvados, kad būtų aišku kodėl skirtas toks gydymas, kad matytųsi, kaip keitėsi ligonio būklė, galiausiai, kad būtų aišku, kodėl išrašomas, ar namo, ar į reabilitaciją, ar į slaugą. paprastai būna, kad paciento artimieji jau lūkuriuoja, ragina atiduoti dokumentus ir nesupranta, ką tu ten taip ilgai veiki prie to kompiuterio. Dabar jau žinosite. Paskui reikia užpildyti statistines formas: dėl kokios ligos žmogus gulėjo, kas buvo pritaikyta. Už tai ligoninė gauna pinigus. Sausio vasario mėnesiais už kiekvieną ligonio gydymui išleistą litą, valstybė ligoninei grąžina 80 centų, o nuo kovo grąžina 93 ct (skaičiai gali būti ne visai tikslūs). Kai kitąsyk jūsų paprašys nusipirkti tvarstliavos, kokių nors vaistų, ar dar kažko, nors gulite ligoninėje, dabar žinosite kodėl. Dar vienas didysis darbas yra kai paguldo naują ligonį. Tada reikia nueiti pasikalbėti ir fiziškai jį ar ją ištirti. Visada jaučiu šiokią toką frustraciją, kai pažindinuosi su pacientu girdint pašaliniams, t.y. palatos kaimynams. Anamnezės surinkimas ir ištyrimas užtrunka labai įvairiai. Būna, kad užtenka 10 minučių, dažniausiai kai planine tvarka atvyksta, jau būti išsinagrinėjęs dokumentus. Ilgiausiai kalbėjausi virš valandos, tada ir klausinėjau, ir atsakinėjau į žmogaus klausimus apie tai, ką jam darys. Tada vėl rašymas, rašymas, rašymas rašymas. Ir sunkioji dalis – sugalvoti kas yra žmogui, jei nelabai aišku, ką daryti, kad būtų aišku, ir kaip gydyti. Nuo trečiadienio pati naujiems pacientams paskiriu vaistus ir paskiriu tyrimus, o kitą dieną gydytoja pasirašo. (Jei labai neaišku būna, tada nueinu, ar paskambinu savo gydytojai.) Kas juokingiausia, vaistus skirti sekasi geriau, nei tyrimus. Juokingiausia todėl, kad deklaruodavau kokie man kardiologiniai vaistai visi vienodi, neaiškūs, kaip ten nieko nesuprantu ir panašiai. Pasirodo, ne taip viskas ir blogai. Iš kitos pusės, dažniausiai į ligoninę atvažiuoja ne visai nauji ligoniai, t.y., seniai sergantys, gavę gydymą anksčiau.  O tada įsivertini, jei gydymas tinka, paskiri gautą anksčiau ir pridedi ką reikia naujo, arba užrašai į procedūrą,  jei nepadeda, sprendi, ar didint dozę, jei yra kur, ar pridėti naują vaistą, ar pakeisti.

Stresas kyla tada, kai vienu metu reikia išrašyti daug pacientų, o už jų laukia keli nauji.Nes tada daug rašymo ir nieko nespėji. Dar stresas būna, kai gydai gydai, o ligonis blogėja. Kol kas per tas penkias dienas tokių nebuvo. Apskritai darbas ligoninėje krūvio prasme sunkiai prognozuojamas. Pavyzdžiui antradienį miriau kaip buvo nuobodu ir kaip neturėjau ką veikti, nes niekas nieko nereikėjo išrašyti, būklės stabilios ir patenkinamos, niekas naujas neatvažiavo, jokių ypatingų intervencijų nebuvo daroma, o viską, ką reikia surašyti padarai gerokai iki pietų. Taip gerokai, kad aštuntą ryte nebeturi ką veikti. bet tada galima užrašyti ligonį kokiam nors tyrimui, arba paima į anksčiau užrašytą tyrimą, tada lauki rezultatų, tada sulauki, stebi, vertini, žiūri, papildai diagnozę, arba pakeiti diagnozę. Ir lauki, kol ateis darbo pabaiga. Kitaip yra, kai vyksta ligonių kaita. tada bijai žiūrėti į laikrodį, neturi kada atsakyti į žinutes ir susierzini, kai telefonas dzingteli pranešdamas apie naują elektroninį laišką.

Bet negalėčiau būti kardiologė. Kai pasakė, kažkuris Santariškių kardiologas: „Žmonės veikia pagal netinkamus eksploatacinius režimus“. Ir kardiologai geriau, nei kas kitas tai mato. Bet apie netinkamus eksploatacinius režimus gal kitą kartą. Dabar einu gydytis siaubingos slogos, kurią pasigavau, spėju, ligoninėje.