Šiandien buvo gera diena, nes pagaliau išdrįsau nusiprausti kelio endoprotezavimo operacijai. Iš šono žiūrint tai baisiai brutalus procesas, gręžimai, kapojimai, daug jėgos reikalaujantis kalima, traukimas, kojos kilnojimas, laikymas ir taip apie pusantros valandos. Tai tykiai sėdėdavau ant palangės atidžiai sekdama kiekvieną chirurgo, bet labiau asistento judesį, jei pati įsidrąsinčiau šalia atsistoti. Kelio endoprotezavimą daro dažniausia pagyvenusioms, nutukusioms, sunkius darbus gyvenime dirbusioms moteriškaitėms ir truputį rečiau pilvingiems ponams. Nes didelis svoris, traumos, monotoniški judesiai, raumenų silpnumas, galų gale dėl amžiaus vykstanti involiucija ir susidėvėjimas lemia, kad nudyla kremzlė taip, kad kaulas ima trintis į kaulą, pradeda skaudėti sąnarį ir tada lieka vienintelis gydymas protezuoti sąnarį. Tada sąnarinis paviršius nugrandomas, jam pjūklu suteikiama tokia forma, kad būtų galima pritvirtinti protezą ir tada jis įdedamas. Viskas, žinoma, gerokai sudėtingiau. Po kokių  metų, kaip visi mechaniniai dalykai, jis susidėvi ir reikia keisti. Tai šiandien buvau tas trečias operacinėje, kuris iš principo nieko nedaro, bet mačiau visą ta fancy procesą iš labai arti. Taip arti, kad kauke nepridengtos veido ir kaklo dalys buvo aptaškytos krauju ir smulkiomis kaulo drožlėmis. Savotiškai žavus jausmas. Ir labai gražiai atrodžiau, kai nusiėmiau kaukę.

Per Valentino dieną Elena buvo labai romantiškai aptaškyta tulžimi, irgi veidas, ypač antakiai, chirurgai juokėsi, kad čia jai dovana švenčių proga. Tada neseniai vėl toje pačioje vietoje ant antakių gavo kraujo. o šiaip tai kur dar gali apsitaškyti taip, kad matytųsi, lieka tik veidas, nes visas kūnas įvyniotas kone iki žemės, jei trūksta ūgio, arba iki blauzdos vidurio. Dar būna, kad tenka kojinėms. Pavyzdžiui vakar, sėdžiu ant palangės, žiūriu, kaip kala intarpą į sąnarį ir pataikė į smulkią kraujagyslę, smulki tai smulki, bet kraujo teko ir man, ir palangei, ir grindims, ir instrumentatorei, ir sanitarei.

Reto grožio operacinės batai ir trys kraujo lašiukai

O tą pačią dieną, kai tulžimi pakrikštyta Elena išsidangino į namus, pas mane atvažiavo mano draugas ir įkurtuvių proga padovanojo orchidėją. Pastačiau ant palangės. Kitą rytą pusryčiaujam, jis žiūri į vaizdą (penkiaaukštis, devynaukštis, devynaukštis, penkiaaukštis), sako, nu jo, gerai, kad aš tau gėlę atvežiau, nors į ką žiūrėti yra. Aha, man tai gerai, o gėlė vargšė per kelias dienas įkvėpta puikaus peizažo ir nežinodama kur bėgti, nusprendė parodyti, kaip blogai čia jaučiasi ir numetė visus žiedus. :( Tai pernešiau ant spintelės. Na, o per visą tą laiką, nuo tada kai gavau, nebuvo nei vienos saulėtos dienos, na, šiandien kelias valandas. Kelias keturias dienas buvo RŪKAS, dvi lijo ir vieną buvo šiaip debesuota. Ir visada pūtė vėjas. Nors prie jo jau pripratau. O pilkas dangus labai tinka prie pilkos spalvos vyraujančios architektūroje. Vis dar neatsistebiu kokio nykumo miestas ta Klaipėda. Bent jau gatvės klaidžios ir vingiuotos būtų, trūksta čia man tokio mistiško nelogiškumo, kalvų ir netikėtose vietose dygstančių medžių ar išnyrančių skulptūrų kur prie seno namo. Nu nyku. Visiškai suprantu savo orchidėją.

Vaizdas tarp trečio ir ketvirto aukšto. Normaliomis sąlygomis dar matosi Jūrininkų ligoninė, 3 korpusas ir miškas

Ir dar vieną dieną kai Elena budėjo nusprendžiau grįžti namo kita gatve, nauju maršrutu ir geriau susipažinti su rajonu. Iš pradžių buvau not impressed, bet šiaip viskas nėra taip blogai, šalia turim PIEVĄ, galingą tokią, su kalva, kalvos visiškai nebūdingos šitam kraštovaizdžiui ir dar sporto aikštele, na, žinot, kur tie treniruokliai būna, tai kai pagalvoji, pusė velnio, Na, tik ta architektūra. Kažkaip klaipėdiečiai labai vangiai užsiima daugiabučių renovacija.

Rajono spalvos. Mūsų namo iš čia beveik nesimato

Gal pavasarį bus gražiau

Sportinis inventorius