– O dieve!, – staiga sušunka Elena stovėdama prie lango, – masinė evakuacija įvyko ką tik.
– Paukštukų? – einu prie lango
– Ne, mašinų!
Įsivaizduojat, 8/20 laisvų vietų. Kodėl mums niekas nepranešė, kodėl negirdėjom sirenų? Kas jiems nutiko. Nes kai grįžom namo, kaip visada, Elena prisiparkavo lygiai ten iš kur išvažiavo ryte. Ir vakar ryte. Ir užvakar. Ir šiaip, čia visi statosi į tas pačias, turbūt kai neranda tos, važiuoja statytis į gatvę, nes nėra vietų. Juokauju. Vietų visada yra, na, bent viena.
(Kol Emilijus būna tikras vyras ir išėjo parnešti elektros lempučių, klaviatūra perėmiau AŠ. Trumpai apie vakar ir šiandien – mane pasisavino pilvo ir endokrinologinės chirurgijos skyrius, tiksliau jo vedėjas. Turiu naują draugelį. Kartais keistą, bet kuris iš mūsų ne keistas? Vakar trečia pokalbio frazė buvo „Einam šalinti insulinomos?“ kol veblenau, kad turbūt gal biškutį nežinau nemoku, atsirado ūgtelėjęs chirurgas rezidentas ir užėmė mano vietą prie stalo. Man tik geriau, nes aš net nežinau, kaip ta insulinoma atrodo… nu, iki vakar nežinojau :) O šiandien – eilinis ketvirtadienis: dvi tiroidektomijos (išimtos skydliaukės, and YES, you heard me right), kurių metu buvau tai asitentas, tai chirurgas. Dvi, nors turėjo būt viena, bet antrą gavau dovanų. 12h dienos suvokiau, kad esu negėrus, nevalgius ir nebuvus WC nuo 7h ryto. Ir nubėgau toliau surašinėt istorijų. :) O dabar bandau susipažinti su švanomomis. Kodėl? Nes ryt turėsiu visiem papasakoti, kas čia per daiktas. O šiandienos užduotis buvo paraganglioma – su kuria vakar ir asmeniškai susipažinau. Laisvas laikas? Kas čia per daiktas? Klaipėda veža! O, užvirė dar vienas puodelis kavos… )
Ai, tai va, žadėjau apie rajoną papasakoti (nes mano praktika ne tokia įspūdinga, nors pusę parašų už chirurgijos ciklą susirinkau, čia kad ramiau būtų), ta proga, kad nuėjau nupirkti lempučių (nupirkau, įsukau ir dabar sėdžiu jaukioje jų šviesioje) turėjau progą geriau pažinti apylinkes. Pirmiausia, kai išėjau iš namų, reikėjo susigaudyti kur aš esu ir kur tie prekybcentriai, kuriuos mačiau pravažiuodama, žodžiu, reikėjo išeiti į artimiausią aptarnaujančią gatvę, nes ta, kur gyvename yra panaši į tą, kur prie Santariškių visi studentai statosi mašinas. Apsukusi ratą priėjau įstabų, net sakyčiau, prekybos miestelį, su visais esminiais verslo centrais: lombardu, dviem barais, ūkininkų parduotuve, dviem optikomis, dviem vaistinėmis (abi to paties tinklo), daugybe pigūs rūbai, nuolaidos ir dar keletu buities prekių parduotuviūkščių. Labai priminė Rygą (bet matyt dėl to kalti kirai), tik nebuvo žuvies kiosko, o galėtų būti, na, bet toje ūkininkų parduotuvėje buvo „riebi nesūri nebrangi silkė!“. Apsipirkau toje normalioje maisto prekių parduotuvėje, o informacijos skyriui iškišau perdegusią lemputę (O, sakykite, jūs priimat lemputes? Ne. Bet baterijas iš jūsų tai EPI priima, jie surenka smulkią elektroniką. Nu aš nieko nežinau, nu gal… O, žiūrėkit, čia prašyta, kad jūs ventiliatorius priimate ir panašiai, nes jūsų darbdavys skelbiasi esąs draugiškas aplinkui, – rodau į lentelę, kurios informacijos mergaitė akivaizdžiai neskaitė, – tai manau, kad lemputes EPI irgi pasiims, jei priima virduliu ir baterijas, – jaučiu niekas dar nebandė jai atnešti virdulio ar sugedusio lygintuvo. Dar pasakiau, kad ji turbūt irgi nenorėtų teršti gamtos ir mesti tokių atliekų į bendrą šiukšlių konteinerį, – nu jo, pasakė ji ir paėmė iš manęs lemputę. Win win).
Ligoninėje vėl panašiai kaip vakar, asistavau operacijose, pildžiau visokius dokumentus, buvau pašto karvelis ir nešiojau ligos istorijas, dar viriau arbatą gydytojams ir ploviau puodukus. Šiaip tai monotonija tose chirurgijose, man atsibostų toks darbas, nors chirurgams turbūt terapeutų darbas atrodo nuobodybė, nes nėra veiksmo. Čia gi yra fiziškai matomos rizikos, na, blogiausiu atveju, monotoniją išsklaido netikėta trajektorija ištryškusi kraujo srovė ant drabužių. Ai, dar supūliavusios žaizdos labai įdomu. Žodžiu, ne, kažkaip man labiau patinka ta dalis kur kalbiesi su pacientu ir žiūri kaip jam gerėja. Some kind of magic.
Rytoj budžiu priėmimo skyriuje, būsiu iki 21 val. Savotiškai laukiu. Elena klausia ar nebijau, nes kai jai pasakė ‘rytoj operuosi’ tai bijojo. Sakau nu ne, rytoj bijosiu. Iš tiesų tai net nelabai žinau, ko tikėtis. Iš vienos pusės turbūt bus panašiai kaip tada, kai per traumatologiją ketvirtame kurse reikėjo budėti ir buvo visokių nukritusių daug, vienas nudurtas ir vienas pašautas (nors šis jau nebe mums). Iš kitos pusės, tai greičiausiai bus hipertenzinės krizės, aritmijos ir panašiai. Ai, dar gali būti vėmimai, viduriavimai, galvos skausmai, staigūs pilvo skausmai, varginantys užkarščiavimai, etc. Ir šiaip ne viena būsiu, nes dar bus gydytojai du, chirurgas ir vidaus ligų, tai gal kaip nors niekas nemirs.
(Kol Emilijonas vyriškai kala plaučių anatomiją, pasidėjus Netter’į prie pat viryklės ir pasilenkus kaip ravėdama bulves, pranešu, kad rytoj – peeenktadienis! Nors darbo dienos kol kas praėjo tik dvi, aš jo laukiu kaip išganymo. O į klausimą Ką veikti 5h važiuojant traukiniu? galėsiu atsakyti jau rytoj vakare. Vilniau, pasiilgau!)
Čia aš su Robotų princese.