Pirmadienį Vaikų ligoninėje prasidėjo priešpaskutinis ciklas. Elena nuėjo į kardiologijos-endokrinologijos-reumatologijos skyrių, o aš į ausų, nosies, gerklės ligų (arba LOR, arba otorinolaringologijos).
Universitete LOR man buvo kažkoks košmaras. Nosys bjaurios, ausys bjaurios, o gerklos išvis turbūt pats negražiausias iš visų žmogaus organų. Nosies ir ausies vidinė sandara atrodo kaip iš kito pasaulio, ausies funkcijos ir veikimo mechanizmas išvis viršija mano suvokimo ribas. Ir šiaip, man ten viskas buvo labai keista, neįdomu ir taip pasiliko spragos, grynai iš atkaklaus neigimo. Tai kai pasakiau kai kuriems draugams, kad eisiu į LOR, kraipė galvas ir keistai žiūrėjo. Bet dabar labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Suaugusiųjų ir vaikų LORistų atskirai nėra, galioja ta pati licencija, bet tai, ką mačiau Santariškėse ir tai, kas yra Vaikų ligoninėje, labai skiriasi.
Maži vaikai daugiausiai serga ūminiu vidurinės ausies uždegimu, tonzilitais (angina)* ir adenoiditais**, sinusitais*** ir dar mėgsta kur nors susikišti svetimkūnius (kai buvau mažametė kišdavausi vyšnių kauliukus į nosį ir buvau tikra recidyvistė, nes vos iškrapštydavo juos lauk, susikišdavau iš naujo ir vėl verkdavau). Vyresniems žmonėms būna daug keistos įvairovės ir dar prisideda onkologinės ligos. Vaikai ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis serga bent po kelis kartus per metus, taigi, dabar visą tą reikalingąją kasdinybę dabar ir mokausi.
Iki šiol didžiąją internatūros dalį praleidau operacinėse. Dabar vėl tenka būti, bet yra keistoka matyti tuos mažus objektukus ant operacinio stalo, o dar keisčiau, kai juos po to kai išbudina, išneša ant rankų. Kartu juokinga ir šiek tiek miela. Tokie apsnūdę nykštukai. Chirurginiame skyriuje gal šiek tiek paprasčiau, čia konkrečios patologijos, kurių gydymo rezultatai būna akivaizdūs, ir mažiau tų išsidirbinėjančių tiek tėvų, tiek vaikų. Nors juokingų atvejų pasitaiko. Pavyzdžiui sėdi tėtis su vaiku ir gydytoja viską išaiškina tėčiui, kas čia daroma, kas bus daroma, viską papasakoja apie operaciją, galimą riziką, siektinus rezultatus, tolesnį režimą ir gydymą, tėvas linksi. Po kurio laiko ateina mama, prašydama viską papasakoti jai, nes vyras nieko nesuprato, tik ai, sakė kažką, operuos sakė, o paskui kažką dar daryt reikės. Arba šeima visa, guldo vaiką į ligoninę, mama labai prašo kuo greičiau paguldyti, išoperuoti ir panašiai, mažius pasižiūri į kone maldaujančią mamą, jei tau taip reikia, tai tu ir gulkis, o mes su tėčių namo einam. Ir visgi, didžiausiu pasiekimu laikau vakar nuramintą mergaitę, kai gydytoja mokė mane apžiūrėti ir sakė, ką turiu matyti. Kol prieš tai apžiūrinėjo gydytoja, ji muistėsi ir verkė (gydytojai verkiantys vaikai visiškai netrukdo. Man tai dar jų gaila :D), kai davė man, prisistačiau, pašnekinau ir leidosi apžiūrima. Labai savimi didžiavausi. Net labiau, nei laikydama endoskopo kamerą. Šiandien dar prajuokino viena mergaitė kuri prieš apžiūra verkė, pradedant apžiūrą verkė, bet gydytoja jai sako, nu gi neskauda, neverk, nes mergaitė jau mokyklinio amžiaus, be to laukė jos brolis po jos. Brolis visą tą procedūrą atidžiai žiūrėjo, kai pats buvo pasodintas į kėdę mamai ant kelių, irgi prasidėjo ašaros, tada sesė profesionaliu tonu jam žinok, tikrai neskauda, neverta verkti. ir nusiramino. Vaikai tokie juokingi.
Kaip ir suvoki, kad žmogus, bet toks labai savotiškai žiūrintis į pasaulį ir greitai analizuojantis informaciją ir kai jau pradeda kalbėti tas savo įžvalgas. Vaikai daugiausi mandagūs ir pagarbiai žiūri į žmones su baltais chalatais. Labai klauso, tiek gydytojų, tiek tėvų. Nes kažkodėl įsivaizdavau, kad jie bus linkę vapėti savo šnekta su kitais pasauliais, priešgyniaus, muistysis, o bandymai sutramdyti baigsis ašaromis, o tada mamos isterikės vartys akis ir dėl visko kaltas liks gydytojas. Tai šito scenarijaus kol kas nemačiau. Bet mačiau labai daug gražių mamų, kur žiūrint iš šono pasakytum, kad tai veikli moteris pirmiau, nei mama. Bet rūpestinga ir mylinti ir per daug neužvaldyta deminutyvų manijos.
Dėl tų deminutyvų mane labai džiugina gydytoja su kuria vaikštau. Ji visiškai normali normali gydytoja, be to nusmailinto susaldinto tono, utiutitiu manierų ir dirbtinės šypsenos. Normali, gražiai bendraujanti su pacientais gydytoja, kuri išsamiai atsako į tėvų klausimus, papasakoja kas ir kaip yra tiek man, tiek tėvams, moka diplomatiškai išaiškinti sudėtingesniais ar neaiškesniais atvejais ir šiaip, yra realistiška. Nežiūri į vaiką kaip į šventą karvę ar turbomielybių generatorių. Ir dėl to čia galiu mokytis medicinos, o ne jaustis kaip vaikų darželyje.
_____
Paveikslėlis iš Wikipedijos. Kaip originalu
* Tonzilitas – yra tonzilių uždegimas. Tonzilės yra imuninis organas, tokia sargybinių būdelė, surenkanti iš aplinkos galimus ligų sukėlėjus. Kai prirenka pakankamai daug virusų/bakterijų, tonzilėse prasideda muštynės ir geriečiai muša blogiečius, bet į kaulus gauna visi, kaip padoriose muštynėse ir būna. Bet kuriuo atveju atsiranda patinimas, paraudimas, dėl to būna skausmingas rijimas, gali prikimti balsas, atsirasti diskoforto burnoje pojūtis. Jei blogiečiai itin įsisiautėja, ima matytis balkšvas apnašas, gali smirdėti iš burnos, anksčiau minėti simptomai užsitęsia ilgėliau, vaikas (arba sauaugęs) gali karščiuoti, suprastėti apetitas, pradingsta noras žaisti, gali papilkšvėti oda, atsirasti nuovargis, silpnumas, mieguistumas, kas vadinama intoksikacija. Jei liga virusinės kilmės, tai teks daug gerti šiltų skysčių, skalauti gerklę pavyzdžiui, druskos tirpalu. Net ir negydant liga turėtų praiti per maždaug 5 dienas. Jei ligą sukelia bakterijos, gydoma antibiotikais paėmus pasėlį arba jei numanomas ligos sukėlėjas nepriklausomai nuo savo rūšies vis tiek bus atsparus tiems antibiotikams. Tada sirgimo laikas sutrumpėja 1-2 dienomis, vaikas greičiau ima geriau jaustis ir vėl tapti panašus į vaiką. Jei gydytojas nepaskyrė antibiotikų, greičiausiai nieko baisaus, jie skiriami bijant, kad tonzilitas gali komplikuotis reumatu – uždegimine širdies liga. Jei tonzilitai kartojasi dažnai, kokius 5 kartus per metus, jei blogina vaiko ir tėvų gyvenimo kokybę, galima tonziles pašalinti. Operacija trunka apie 15-20 minučių, vaikas gauna bendrinę nejautrą, tonzilės išgliaudomas, iškerpamos, sustabdomas kraujavimas ir viskas. Toliau būna skalavimai ir paliekamas gyti. Begyjant iki 10 d. buvusių tonzilių vietoje atsiranda fibrino apnašas. Jei kitoje vietoje susidarytų šašas, tai burnoje taip nėra, todėl matosi baltas blynas, kuris mamas gali išgąsdinti, kad žaizda pradėjo pūliuoti. Niekas ten nepūliuoja, ten taip gyja. Jei labai baisu, galima pamatuoti vaikui temperatūrą ir pračiuopti limfmazgius.
** Adenoiditas – yra adenoidų uždegimas. Adenoidai yra limfinio audinio santvelkos užpakalinėje višutinėje nosiaryklės sienoje, jie irgi atlieka apsauginę funkciją, kaip ir tonzilės. Adenoiditas dažnai būna kartu su tonzilitu. Vaizdas dėl to labai panašus, bet kadangi adenoidai yra labiau įlindę į nosį, tai dar būna ir nosies užgulimas, dažnas snargliavimas, knarkimas (būna ir sergant tonzilitu). Kadangi nosies, gerklų ir ausų vamzdžiai labai vienas su kitu susiję, adenoiditas, ypač mažiems vaikams, gali komplikuotis vidurinės ausies uždegimu (otitu) arba prienosinių ančių uždegimu (sinusitu). Geriausias gydymo būdas yra operacinis, išgramdyti tuos išvešėjusius adenoidus lauk, o kadangi tai nėra atskiras organas, o audinys, tai jie gali ataugti ir toliau atlikti savo funkciją. Jei kartu randamos labai išvešėjusios tonzilės, tenka pašalinti ir jas.
Veidiniai ančiai
*** Sinusitas – tai yra sinusų uždegimas. Sinusai, lietuviškai vadinami ančiais, tai tokios oringos ertmės veidiniuose kaukolės kauluose, kur jie išsidėstę, parodyta paveikslėlyje. Žmogus gimsta turėdamas tik etmoidalinius sinusus, kurie truputį truputį būna oringi ir maksiliarinius, kurie visai neoringi, palaipsniui susiformuoja ir visi kiti, jie prisipildo oro. Sinusų orėjimas keičia veido formą ir balsą. Pirmiausia, maždaug 4 metų oringais tampa (pneumatizuojasi) viršutinio žandiklausio (maksiliariniai) ančiai, vėliau, 5 metų susiformuoja etmoidaliniai ančiai. 7 m. amžiuje pradeda formuotis kaktiniai (frontaliniai), kol visiškai pneumatizuojasi tik paauglystėje. Visi ančiai turi sąsajas su nosies ertme. Jis dažniausiai atsiranda kaip sezoninio rinito (slogos) arba alerginio rinito komplikacija (tad mamų pabarimas vaikams netraukyk į save snarglių, sinusitu susirgsi, turi racijos). Šiaip jau beveik visi ūmūs vaikų sinusitai yra sukelti bakterijų, tad gydyti irgi reikia antibiotikais. Jei labai baisu, prisiminkite, kad negydant gali ištirpti vaiko kaulai ir jis liks be veido, tada pasidarys dar baisiau ir antibiotikus visgi gersite, kai gydytojas ir paskyrė. O nueiti pas gydytoją labai reikia tada, kai vaikas (arba suaugęs) ima nebeprakvėpuoti pro norį, ne tik neprakvėpuoti, bet labai sunku išpūsti sekretą, nes atrodo, kad pūti pūti, o vis užburkę viskas. Išpūstas sekretas būna tąsus, gelsvas, žalsvas, smirdintis. Skauda nosį, veidą, galvą, vargina kosulys, ypač naktį, nes sekretas nugarine nosies senele slenka žemyn ir ima dirginti kosulio receptorius, gali ašaroti akys, pakilti temperatūra, kartais pasikeičia balsas, ištinsta veidas, tampa jautrus. Nuo paprastosios slogos skiriasi savo trukme (sloga per 7 dienas mandagiu atveju praeina, sinusitui 10-14 dienų yra tik švelnus įsibėgėjimas), ir sunkumu, kurį aprašiau jau aukščiau. Jei dviems ankstensnėms ligoms užtenka gydymui arbatėlių ir panašiai (jei nesikartoja ir neužsitęsia), tai čia būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją. Gali būti, kad sergantį vaiką teks gydyti ligoninėje. Be antibiotikų rekomenduojamas nosies praplovimas su šiltu druskingu vandeniu. Ir, kaip visada, daug gerti, gerti, gerti.
Visų ligų, ne tik šių trijų, geriausia profilaktika yra rankų plovimas ir sergančių žmonių vengimas, o kai patys sloguojate, čiaudite ir panašiai, burnos ir nosies prisidengimas, ne delnu, o nugarine plaštakos dalimi, arba čiaudėjimas į alkūnės linkį.
Jūs man pasakykit, kodėl tokia kreiva logika: ach tai susirgai tonzilitu? Gerklė susiaurėjo iki tiek, kad skauda kvėpuoti? Tau būtinai reikia antibiotikų, še arklinio dydžio Klacido tabletę! Nu ar negalima kokio skysto gaminti, garbės žodis… Vienintelį sykį šituo brudu susirgau, kai jau buvau 18, gyvenime dėl jokios ligos ar traumos nesu žliumbus, o nuo ūmaus tonzilito ašarojau kaip vaikas. Košmaras kažkoks, nei atsigert, nei seilių ryt, kvėpuot sunku, o dar kosulys užeina -- tai ir pykina, nes sutinęs minkštasis gomurys dirgina… O tada nueini pas gydytoją ir tas paduoda Klacidą. Jomajo, galvojau, tyčiojasi.
Nuosirdi uzuojauta tiems, kas turi gydytoja, kuris tonzilita gydo klacidu.. vietoj saldainiu dezutes padovanokite tokiam gydytojui mikrobiologijos ar infekciniu ligu pradziamoksli. :)
Heh, kadangi gydytojas vienas žymesnių LORų Lietuvoje, o ir vaistai padėjo, tai gal buvo reikalas? Nežinau iš tikrųjų, faktas tik, kad jau po poros dienų buvo gerokai lengviau.
nustebino jūsų požiūris į adenoidų operaciją, kaip geriausią išeitį spręsti padidėjusių adenoidų problemą. Taip, yra atvejų, kai operacija neišvengiama, kai problema įsisenėjusi ir išplitusi. Kyla vidinės ausies problemos.
Tačiau gydytojams daugeliu atveju operacija yra lengviausia išeitis nesigilinant į problemą, be pastangų bandant rasti alternatyvių gydymo būdų. Taigi adenoidai yra svarbi vaikų imuniteto dalis, tad juos pašalinus dingsta viena iš kliūčių infekcijoms patekti į organizmą.
Adenoidų šalinimas ir lieka operacija su savo narkoze ir jos šalutinėmis reakcijomis.
Be to, dažnai po operacijos adenoidai sėkmingai atauga į prieš operaciją buvusį lygį. Tada vaikui siūlysite dar vieną operacija. Ir kiek tokių operacijų prireiks kol vaikas užaugs?
Vaidotai, operacija nėra nėra „lengviausia išeitis“, o paskutinė priemonė, kai kitos jau būna išbandytos ir nepadėjusios. Taip pat operacijos niekas nesiūlo, jei vaikui tie adenoidai netrukdo. Su jais bėda ta, kad labai susirgę jie tampa nebe sargais nuo infekcijos, o kaip tik jos židiniais. Neišoperavus adenoidų ar tonzilių vėliau galimi dažni sąnarių uždegimai, širdies vožtuvų ir raumens ligos, ligos, kurias kur kas sunkiau suvaldyti. Taip, tai operacija, kuri turi nepageidaujamų efektų. Bet bet kuris gydymas, ar įprastas ar jūsų norimos alternatyvos, kaip absoliučiai bet kuri intervenciją į žmogų gali turėtų nepageidaujamą poveikį.
Dabar dėl adenoidų ataugimo, tai nėra taip baisu, kaip jums atrodo. Nes kol jie ataugs, tai vaikas natūraliai išaugs iš to didžiausio sirgimo amžiaus, kai susiformuos patikimesnis, sisteminis imunitetas ir tie sargai burnos ertmėje jau bus mažiau reikšmingi.
Kad ir kaip ten būtų, mano požiūris į gydytoją yra kaip į paslaugos tiekėją. Jei pas jį ateina pacientas su užsakymu, tai gydytojas pasiūlo tai, ką moka, o jau pacientas renkasi, ar tapti šio gydytojo klientu, ar rinktis kažką, kas labiau atitiktų jo vertybes. Prievartos nėra gi. :)
Kartais pacientas net nežino, kad esama alternatyvų operaciniam gydymui. Pasitiki gydytojų patarimais/sprendimais. O gydytojas net nesivargina pasiūlyti pacientui alternatyvų operacijai, kad galimi ir kiti sprendimai. Ne tai, kad siūlo pasirinkti iš kelių variantų, o primeta nuomonę apie neišvengiamą intervenciją.
Galbūt esu naivokas ir pernelyg daug tikiuosi iš gydytojo. Bet ne visi paprasti miestelėnai turi noro/galimybių pagooglinti ieškant kitų sprendimų ir vistik suabejojant gydytojo autoritetu.
Maniškei dukrai buvo diagnozavę trečio laipsnio adenoidų išvešėjimą. Siūlė „vienintelį galimą“ sprendimą -- operaciją. Nepatikėjom. Per tris mėnesius kantraus darbo su vaiku girdydami asiūklio arbatą ir limfomizotą pavyko „atgirebti“. Uf.
Sveiki. Labai noreciau paklausti autores patarimo. Mano dukrai 4 metai. Esama suplanave adenoidu salinimo operacija geguzes pradzioje. Dukra eina i darzeli nuo 2,5 metu, taciau pradejus eiti i darzeli, prasidejo ir ligos :( Vienintelis dziugus dalykas toks, kad per 4 metus antibiotiku dukra gere 3 kartus. Taciau visa ziema, o ir beveik visa rudeni ji beveik istisai serga persalimo ligomis. Dazniausiai sloga(kuri pulinga nebuna) taciau buna labai dazna ir nors ir sekreto keikis nedidelis, bet nosis pas mergaite buna uzburkus vos ne visada. Nuo slogos prasideda dazniausiai naktinis kosulys, kuris elementariai trukdo miegoti vaikui :( Lor gydytojai dukrai nustate 2 laipsnio adenoidus ir patare operuoti( zinoma galima ir to nedaryt, nes visuomet galioja laisva valia )
As tos operacijos labai bijau, bet tai man kaip paskutinis siaudas, kuris tikiuosi pades mazaiu sirgt. Nes as kolkas net dirbti negaliu, nes musu si visa ziema susirgti, ir nuejus i darzely 2 dienas, dukra suserga 2-3savaitem. Taip pat mus kankina ir zemas hemoglobinas( o kaip jis gali but geras, kai vaikas istisai serga) 105 hb buvo tik po ligos, truputi sustiprejus 110. Mano dukra neknarkia, issiziojus nevaiksto, nera „adenoidisko veido israiskos“, kartais miega issiziojus truputi. Patarkite, ar butina operacija?
Vaidotai, gal galit placiau parasyt apie savo vaiko gydyma ?
Esu tik studentė, todėl mano kompetencija nereikėtų per daug pasitikėti, ypač, kai nemačiau vaiko. Jūs esate mama ir geriau galite nuspręsti ko reikia jūsų vaikui.
Iš to, ką parašėte, susidaro vaizdas, kad tiek vaikas, tiek jūs esate varginami dažnų sirgimų. Knarkimas, vaikščiojimas prasižiojus ir kiti simptomai yra apibendrinti iš populiacijos duomenų, jie nebūtinai turi būti jūsų vaikui. Kas yra jūsų vaikui, tai kosulys, dažnas sirgimas ir prasidedanti anemija. Operacija būtų paprasčiausias būdas šią problemą spręsti. Pati operacija trunka tik 10-15 minučių, kraujavimas labai nežymus, nes nėra jokių pjūvių. Sveikimas užtrunka dar kurį laiką. Jei pažiūrėtumėte youtube, greičiausiai rastumėte ne vieną filmuką kur rodoma, kaip tai atliekama. Šita operacija tikrai nėra tai, ko reikia bijoti.
Bet ar operuoti vaiką, ar ne, turite nuspręsti tik jūs.