Savaitgalį buvau Vilniuje. Ir taip nebesinorėjo grįžti į Klaipėdą. Nes Vilniuje buvo tobula. Iš pradžių su viena Artima Siela bastėmės tais pačiais nutrintais maršrutais ir vis dar negalėjome atsistebėti nu koks žavingas yra tas mūsų gimtasis miestas. Paskui mus prie mėgstamo užkampio šalia Unitų bažnyčios pasigavo mielas senukas, nusivedė į muziejinę celę ir gerą valandą pasakojo Vilniaus įvykius.  Štai tokia intelektuali pavakarė buvo tas tikras Vilniaus jausmas. Ir dar kitas rytas, kai saulėta virš kalvų, pievų, miškų ir mažų keistų namukų su draugu vaikštant ir džiaugiantis pavasariu. Čia irgi Vilniaus jausmas, kai esi miškuose, kur vieninteliai garsai yra genių kalenimas, kitų paukščių čirpavimas ir samanomis apaugę medžiai, bet tu suvoki, kad esi miesto teritorijoje. Kai kuriais atvejais net labai miesto viduryje.

Ir dar neprivažiavus Klaipėdos jau ilgėjausi gimtojo miesto, bet buvau beveik pasmerkta kompanijos, su kuria grįžau, nes tu nepažįsti šito miesto, eik ir susipažink. Tai vakar visą dieną rezgiau planą kaip susipažinti su Klaipėda, kad ji man atrodytų mažiau nejauki ir svetima. Pasikalbinau Justę po praktikos eiti pasivaikščioti, nes dar kaip tyčia švietė saulė. Galvojom, kad eisim kur nors papiešti, bet viskas baigėsi tuo, kad persikėlėme į Smiltynę. Kelto bilietas kainavo 2,9 lito į abi puses, plaukia kas valandą. Labai patrauklu. Nuėjome per mišką prie jūros ir mano siela kaifavo. Iš tiesų tai dar labai džiaugiausi laukdama kelto ir stebėdama uostą, laivus, marias, nerūpestingai ant užsilikusių ledų tupinčius kirus ir taip toliau. Va šitai yra nuostabu. Ir vien dėl savo geografinės padėties Klaipėda yra geriausias miestas Lietuvoje.

Trys Senosios perkėlos kirai

Uostas!

Smiltynėje išvis džiūgavau kaip vaikas. Tie nuo vėjo nulinkę medžiai, sodrios vešlios samanos, jokių šiukšlių (nes rajone tai eik tu sau kaip bjauru). Ir tas birus baltas pajūrio smėlis. Ir kalvelės. Kažkaip mane slegia lygumos ir vis dar nepriprantu, kai visi pastatai yra vienoje plokštumoje.

Padorus miškas

O paskui atsivėrė jūra. Su jūros vaizdu dingo visas Vilniaus ilgesys ir galvoje ėmė suktis mintys, gal blogo įrašą pavadinti „Kuo Klaipėda geriau nei Vilnius“, bet paskui persigalvojau. Anyway, jūra!!!

Maivausi. Nes džiugina.

Žmonių buvo gal koks 10, visi prie pat vandens, vaikščiojo įtartinai lėtai ir susilenkę. Pasirodo, visi rinko gintarus. O gintarų daug. Labai daug. Justės bloge yra daugiau nuotraukų.

Rinkybų pradžia. Ir oi, negyvas krabas.

Justės ranka

Burtų lazdelė su kuria šapuose ieškojau didesnių gintaro gabalų, nei toje nuotraukoje su krabu

Nuėjome nuo to raudono taško link jūros, tada iki Kopgalio, kuri rodau pirštu, tada palei marias atgal. Veidas gerokai atidaužytas ėjimo prieš vėją.

Dar laukia ekskursija po autentiškus rajonus, pažiūrėti tų namukų, kurie išliko nesugriauti per karą. Nes beveik visi Klaipėdos senamiesčio ir centrinės dalies pasatai yra atstatyti (iš dalies tai paaiškina, kodėl nejaučiu to miesto jausmo). Kaip tik su skyriaus gydytojais per Google Street View žiūrėjome tas gatves ir įdomius pastatus, tai labai susigindžiau. Ypač dėl to, kad jie greičiausiai statyti panašiu laiku kaip VU MF apylinkės, o kelias žemyn link Pylimo gatvės man yra vienas gražiausiai apstatytų.

Taigi, bandau surasti tą jausmą ir apie Klaipėdą ir atsiriboti nuo miesto įvaizdžio, kurį daugiausiai formuoja depresyvus vaizdas pro virtuvės langą.