Šiandien teko sudalyvauti labai nemaloniame incidente. Vieną skyriaus pacientę ruošiamasi perkelti į kitą ligoninę, nes į šitą skyrių ji buvo paguldyta atvežus GMP, nes pasirodė, kad klinika kardiologinė. Pradėjus tirti, išaiškėjo, kad priežastis su širdimi nieko bendro neturi, o Jūrininkų ligoninėje nėra reikiamo skyriaus, taigi, nuspręsta ją iškelti kitur. Ir vos ne paskutinę akimirką pacientė pareiškė, kad niekur iš šitos ligoninės neis, nes turi teisę pasirinkti gydytoją ir gydymo įstaigą. Į argumentus, kad čia tokio skyriaus nėra, atsakė, kad tada geriau eis namo numirti. Ir kad turi teisę apskritai atsisakyti gydymo. O taip, ji teisi, bet:

Bėda nr. 1, pacientei reikia gydymo ligoninėje, o Klaipėdoje toks skyrius yra tik vienos, vienoje ligoninėje ir tai nėra Jūrininkų ligoninė.
Bėda nr. 2, kad dėl pacientės gretutinių ligų, ji sunkiai juda ir negali būti palikta be priežiūros, o juo labiau išrašoma į namus.
Bėda nr. 3, kad  ji šokdino visą personalą, įskaitant mane, nutraukdama jų darbą ir pastato visus į lose-lose situaciją.
Bėda nr. 4, personalas nelabai moka kalbėtis su tokiais reikalaujančiais pacientais. Sudėtingais ir reikalaujančiais pacientais.
Bėda nr. 5, nėra sąlygų apsiklausti naujus pacientus diskretiškoje aplinkoje. Aš turiu svajonę, kad kada nors Lietuvos ligoninėse, kiekviename skyriuje bus apžiūriu kabinetas naujiems pacientams. Kur istorijų nesiklausys palatos kaimynai, artimieji ir kur nereikės išprašinėti lankytojų, kai norėsi išklausyti širdį ir panašiai.

Taigi, kaip aš atsidūriau šitoje košėje. Į mano palatą paguldė naują ligonę, palatos gydytoja, paskui kurią šešėliuojuosi, buvo kitame aukšte ir darė procedūras kitiems ligoniams, todėl nauja pacientė atiteko man. Renku anamnezę, o senoji pacientė, pamačiusi mane, pradėjo nutraukinėti mūsų pokalbį, svarstydama, kad nenori niekur iš čia važiuoti. Ryte buvau jau atėjusi aplankyti palatos, vakar buvau aplankyti palatos ir pacientės ėmė mane tapatinti su savo gydytoja. Taigi, ir ši pacientė nusprendė, kad turiu kažką daryti, kad jai nereikėtų persikelti kitur. Atsiprašiau naujosios ir truputį šnektelėjau su pirmąja. Vėl grįžau prie pokalbio su naująją, pirmoji vėl ėmė mus nutraukinėti. Nagi, išėjau į skyrių ieškoti kas man padėtų šitoje situacijoje, ar ką nors radau? Nope. Žodžių palaukite pirmoji akivaizdžiai nesuprato. Bandžiau su naująją toliau kalbėtis. Galiausiai mane išgelbėjo skyriaus vyresnioji slaugytoja, kuri užsiėmė ta vargše moteriške.

Ir žinote ką, ši situacija mane sukrėtė labiau nei mirštantys pacientai. Pačią pirmą dieną buvo du pacientai, kuriuos reikėjo gaivinti, nes ištiko klinikinė mirtis. Dar vienas buvo vakar, bet to jau nemačiau. Tos situacijos man, internei, įtampos nekėlė. Nes čia ligoninė, čia yra specialistų, ligonius galima atgaivinti be liekamųjų reiškinių. Kai pacientai reikalauja to, kas teoriškai jiems priklauso, esi įtrauktas. Ir tiek tavo veikimas, tiek neveikimas sukels paciento nusivylimą, nes reikalavimų negali įvykdyti. Negali padaryti reikiamo skyriaus reikalaujamoje ligoninėje. Negali sergančio žmogaus paleisti vieno į namus už krūvos kilometrų. Taip pat besicackindamas su vienu pacientu ir dėl to mesdamas kitą, tam tam kitam rodai siaubingą nepagarbą. Žinoma, kad atsiprašai, žinoma, kad jie mato situaciją, bet atmosfera susidaro siaubingai kokti. Nes kad ir ką darytum, būsi teisiamas.

Pastangos rasti kompromisą

Dabar esu Jūrininkų ligoninės viename iš kardiologijos skyrių. Ir per šias tris dienas patyriau tokią iššūkių krūvą, kad labai džiaugiuosi, jog viskas atsitiko dar būnant internatūroje, o ne pradedant dirbti. Pirmiausia buvo sudėtinga suprasti kaip apskritai viskas vyksta šiame konkrečiame skyriuje, su kuo bendrauti, prie ko prisišlieti, nes come on, niekas nenori tų internų, nes niekas nežino ką su jais veikti. Kitas dalykas, čia yra mirčių. Lietuvoje dauguma žmonių miršta nuo kardiovaskulinės sistemos ligų. Kai mokėmės kardiologijos penktame kurse, labiausiai įsiminęs dalykas, labiausiai išskirtinis teorinis aspektas buvo mirties mechanizmai. Nes kitur apie tai nekalbėjome, o per kardiologiją teko. Ir čia tuos mechanizmus tenka pamatyti praktiškai. Na, ir dar vienas ne visai susijęs įvykis buvo, kad vakar pasidariau tokį testą, kuris parodo koks jūsų profesinis charakteris. Labai geras testas, tik privertė susimąstyti atsakymas, kad gerbiu autoritetų nuomonę labiau nei savo pačios iniciatyvą ir atsakomybę. Ir tada nusprendžiau, kad reikia labiau veikti savarankiškai. Ir tada pasiėmiau sau palatą, kurios pacientes apsiklausiu, ištiriu ir surašau. Kurių tyrimus seku ir apie kurių gydymą galvoju ir kalbuosi su kuruojančia gydytoja, kartu jai sutaupydama laiko. Na, ir dar vienas iššūkis buvo pati kardiologija, nes universitete tai buvo vienas neįdomiausių ir nemėgstamiausių dalykų. Ir apskritai širdis man atrodo toks pervertintas organas, tiksliau, nepatinka, kad jos sąskaita nuvertinama visa kita, kas liko kūne.

Bet su viskuo susitvarkiau. Tvarką perpratau, susiradau asmeninę gydytoją, pradėjau rinktis parašus, gaunu tikros praktikos ir matau įdomių ligonių, matau įdomių tyrimų ir procedūrų, galiu dirbti savarankiškai, laisvomis minutėmis gilinuosi į teoriją ir ji nebeatrodo tokia nyki. Netgi visai įdomi ta kardiologija ėmė rodytis. Ir netgi tos sudėtingos situacijos, kaip su ta pradžioje aprašyta situacija savotiškai patinka.