Tas jausmas, kai baigi universitetą

Įsivaizduokite, kad rašote fizikos kontrolinį darbą. Jo, fizika sunkus dalykas, ne kiekvienam maušui išspręsti, bet vis tiek reikia, tai vaikai ir mokosi. Bet jūs maždaug toks vienas geresnių moksleivių esate, jaučiatės žiauriai fainas, nors iš tiesų geriausiai mokotės tik savo klasėje, o šiaip esate toks gana vidutiniškas. Žinoma, kadangi fizika yra rimta veikla, išsprendę vis tiek padarote smulkių klaidelių. Apie kai kurias žinote, kitką galvojate, kad padarote teisingai. Tada ateina įvertinimas, kur parašyta 7, bet balai sumažinti už netvarkingumą, sunkiai įskaitomą raštą, na, ir žinoma, už žinotas ir nustebinusias jus patį klaidas.

Tai maždaug taip įsivaizduoju savo Alma mater, kaip tą septyneto vertą moksleivį. Šiaip iš principo viskas gerai. Manau, kad būsiu gera gydytoja, o aplinkiniai sako „norėčiau pas tave gydytis“. Per internatūrą niekas nemirė, buvo kas dėkojo, universitetą, kaip pridera, sugebėjau baigti per šešerius metus. Tai kaip ir viskas ok, žinių davė, suopratį apie buvimą gydytoju davė, bet… Ir jausmas apie Vilniaus universitetą yra smarkiai bet. Iš tiesų, jei tas hipotetinis moksleivis atidžiau skaitytų sąlygas, nepeckiotų kur nereikia ir pasistengtų gražiau rašyti, tai devynis būtų gavęs. Nes blogiausia apie mano studijas yra net visai ne studijos. Tai daugybė neapibrėžtumo, nesusikalbėjimo ir nesusidainavimo, kaip kad vakar giedant Gaudeamus. Ir tas jausmas baigiant universitetą yra labiau ne džiaugsmas ir suvokimas, kad kažką pasiekei, bet labiau „pagaliau praėjo šitos nesąmonės“. Nors tų nesąmonių nebuvo taip labai daug, bet jei manai, kad kokybė ir efektyvumas yra „savaime suprantama“*, tada sunkesnis atvejis. Skųstis nelabai galiu, nes niekas nebandė nusodinti, iš kitos pusės, niekas per daug nieko nereikalavo ir netraukė pas save į viršų, niekas nesakė būkit patys geriausi, patys šauniausiai, eikit ir užkariaukit pasaulį. Nes vienas iš labiausiai patikusių dalykų universitete man buvo studentai. Protingi, energingi, atkaklūs, ambicingi, gražūs ir visokiais kitokiais būdais šaunūs. Taip, ne visi tokie, bet dalis tų ne visų ir negavo šiandien diplomo. Jei universitetas būtų griežtesnis ir piktesnis, tuos, kurie silpnesni mestų načiort, o tiems, kurie gali, spirtų į šikną ir sakytų varyk, tu gali, ko čia leidi sau būti vidutinybe, laimėtų daug kas. Tiek pats universitetas, tiek studentai (mūsų hobis buvo sportinis verkimas ir aimanavimas. Tai koks skirtumas, ar verkti, nes smirda puvėsiais, ar verkti, nes sunku ir verčia mąstyti savarankiškai), tiek visuomenė, nes beveik visi, kas šiandien pasiėmė diplomus, dirbs darbą pagal įgytą kvalifikaciją. Ir labai tikėtina, kad mylės savo darbą, kad ir koks jis būtų, nes būtent dėl galimybės būti gydytoju čia ir įstojo.

good day

O dabar keliauju į optimizmo šalį, nes iš tiesų tas jausmas, kai pasižiūri į diplomą, o jame parašyta, kad dabar esi gydytojas yra labai geras. Beveik toks pats geras, kaip eiti ryte koridoriumi į skyrių su odine striuke, o tave pamatę pacientai sako „labas rytas, gydytoja!“. Per visą studijų laikotarpį ne kartą mąsčiau kodėl aš čia stojau, kiekvieną kartą prisimindama vis kitas versijas, bet dabar tai jau nebe svarbu. Dabar aš tiesiog džiaugiuosi. Ir džiaugiuosi, kai pasukusi galvą į šoną matau savo lentyną ir matau medicinines knygas. Džiaugiuosi, nes tai nesukelia skausmo, pasibjaurėjimo ar minčių, ach, kaip gera to atsikratyti, veikiau priešingai, tai toks nuraminimo jausmas, kad jei kas, žinosiu kur žiūrėti ir su kuo pasikonsultuoti.

Jei reikėtų dar kartą rinktis kur stoti, labai didelė tikimybė, kad stočiau čia pat. Jei kas klaustų ar verta, tai turbūt taip. Žinoma, kad pasaulyje yra daugybė geresnių įmanomų veiklų, daugybė geresnių universitetų ir panašiai. Net žinodama, kas čia manęs laukia, vis tiek stočiau į mediciną. Na, o jei pažįstate, kas nori čia stoti, tada prašom, į sveikatą. Vilniaus universitetas teoriškai siūlo daug visokio gėrio, bet dažniausiai jį reikia nueiti ir pasiimti pačiam, dar prieš tai paprašius. Kuo daugiau prašai, tuo daugiau gauni. Reikia eiti, siūlytis ir galima gauti labai daug. Ypač jei esate gražūs ir protingi, ir truputį įžūlūs.

Ir galiausiai, apie tai, ką išmokau ir kaip pasikeičiau per studijų metus. Visi galvoja, kad medikai cinikai, nejautrūs ir panašiai. Kažko panašaus tikėjausi, bet pamačiau ir patyriau veikia priešingą dalyką. Mačiau gydytojų, kurie verkė kalbėdami apie savo pacientus, arba mačiau tokių, kurie nuoširdžiai pyko ant savo pacientų, nes jiems rūpi. Mačiau daugybę žmonių, kurie dirba su meile, pasišventimu, pasiryžimu ir kurie užkrečia ta energija. Ai, jo, yra tų nefainų iš Sovietų sąjungos, bet kadangi tai man nėra role model, tai praignoruoju. Vienas netikėčiausių dalykų, tai, kad išmokau jautrumo, švelnumo ir empatijos. Taip, mums aiškino, kaip tai daryti, kaip būti žmoniškais ir žmogiškais, mus mokė bendrauti ir mus mokė kaip veikia žmonių sielos. Ir, manau, išmokė. Dar pamačiau, kaip atrodo kančia ir skausmas. Kaip atrodo Didysis Kosminis Liūdesys. Ir kaip tai nieko bendro neturi su faktine gyvenimo kokybe, objektyviais rodikliais, fizine būkle, socialine ar materialine padėtimi ir panašiai. Mane, kaip (dabar jau) gydytoją tai šiek tiek ramina, nes jei žmogus nori kentėti, jis vis tiek kentės, nepriklausomai nuo to, ar darysiu viską gerai, ar šiek tiek mažiau gerai, nei man norėtųsi. O jei žmogus nori būti laimingas, tada ir bus, o čia jau galėsiu kuo nors padėti.

_____

* Savaime suprantama yra kalbos šiukšlė, šiaip jau, nes niekas niekada niekam nėra ir negali būti savaime suprantama. Visi žmonės skirtingai interpretuoja dalykus, prisiminkite, kai vienuoliktoje klasėje reikėjo interpretuoti eilėraščius ir kaip bliovėte. Nes niekas niekada niekam nėra ir negali būti savaime suprantama dėl pernelyg skirtingų suprantamų. Man gal dviejų tos paties lyties žmonių šeima su vaikais ar dviejų skirtingos lyties žmonių šeima be vaikų atrodo savaime suprantama.

realybė

4 komentarai

  1. Nuostabus įrašas, įkvepiantis. Bandysiu stot kitais metais :D Ir žiūriu paminėjai Gaudeamus, tai likdavo laiko ir studijuot, ir dainuot chore? Klausiu, nes jeigu aš įstosiu į VU, tai labai norėsiu ir tą chorą petekti. Ar vadovė daro naujokams kažkokią atranką, ar visus norinčius priima? Aš klausą šiokią tokią turiu, bet balsas per visą gyvenimą nelavintas, tai kartais nepataikau į natą :D Dainuot chore būtų labai faina, bet bijau kad nepriims :D

    • Eeeeeee, neteko chore dalyvaut, tai nieko nežinau. Tik žinau, kad daugiau nei vienas choras yra. o mūsų Gaudemus tai toks labai mėgėjiškas buvo, bet toks labai labai mėgėjiškas. Šiaip pirmame kurse per lotynų giedodavom :)

      Ir labai labai ačiū už palaikymą. :)

  2. Kadangi (o kodel as maniau, kad cia taip fainai LSMU studente raso??) paaiskejo, kad Gaudeamus ten kartu giedojom tai pritarsiu, ta dalis buvo ganetinai apgailetina (o per lotynu taip gerai eidavo…) Labai liudna del panasaus gerumo lygio mediko priesaikos… O paciam VU MF drisciau sakyt viskas neblogai, gal tik administratores galetu pakeist ;)

    O siaip tai sekmes toliau! Palinkesiu neissigast rudeni moksleiviu antpludzio, neprarast zmoniskumo ir zmogiskumo ir sauniai mus visus gydyt ;)

  3. Atrodo, kad joms kainuoja šypsotis :( Jei maloniai pasisveikintų, neišvarytų už darų pasirašyti ant popierių, kuriuos paduoda, pasišypsotų, smarkiai pagerėtų jų įvaizdis. Bet ne, reikia būti persireikšminusiomis kosmoso valdovėmis.

Komentavimo galimybė išjungta.