Ar žiūrite serialus apie gydytojų gyvenimą ir darbą ligoninėje? Puiku, nes aš tai ne, man tai kelia žiovulį. Man įdomiau advokatai, reklamščikai ar alternatyvus viduramžių pasaulis. Bet aš ne apie tai. Medicininių serialų nežiūriu, nes iš vienos pusės jie suklumpa ties subtiliais faktiniais dalykais ir man skauda žiūrėti į fakto klaidas, tai yra beveik fizinis skausmas. Iš kitos pusės nežiūriu, nes ten Amerika. Ta gerąją prasme, kur dalykai veikia, kaip turi veikti ir kur didžiausia problema yra, kad pacientui yra kažkas blogo ir priešas yra tik laikas, nes čia vėl imu patirti skausmą, nes jei veiksmas būtų Lietuvoje, didžiausias priešas būtų nepakankamas finasavimas. Ir dar saviveiklinė vadyba, ko pasekoje gautume užleistą pacientą, blogą priežiūrą ir dar palatos nebūtų tokios gražios, o tualetuose nebūtų popieriaus, muilo ir rankšluosčių. Bet vėl gi, aš ir ne apie tai, tikiuosi, nežiovaujate. Visi serialai turi bendrą tame, kad juose rodomi žmonės susiduriantys su stresinėmis situacijomis, žmonės, kurie turi dirbti su kitais žmonėmis, dėl kitų žmonių ir kitiems žmonėms. Ir ką medicininiai serialai parodo, tai pacientų charakterius, gydytojų žmogiškąją pusę ir tarpusavio santykius. Žinoma, tai hipotetiniai atvejai ir šiaip, kadangi nelabai juos žiūriu, daugiau ką pasakyti sunku. Bet jūs žiūrite. Ir jūs žavitės tokiais veikėjais kaip daktaras Namas, kurie gerai susitvarko su emocijomis ir visada laimi prieš paciento ligą, na, kiek tai įmanoma (gerai, gerai, mačiau daugiau serijų, nei norėčiau, nors man ir nepatiko).

Iš tiesų medikų darbe yra keli komponentai. Vienas yra klinikinis darbas. Bet turiu grįžti prie serialų. Dabar žiūriu Suits, jis apie Niujorko advokatus, kurie žiauriai kieti, wow kokie kieti, o jų darbas atrodo maždaug penkioms minutėms pokalbio su klientu, viena dvi valandos research apie atvejį, ir, ko neparodo, taipinimas. Ir bežiūrint atėjo nušvitimas apie tą stereotipinį pasakymą, kad medikai ir teisininkai yra panašūs. Nagi taip. Trumpas pokalbis su pacientu, tiek pat laiko reikalaujantis įvairios dokumentacijos pildymas ir tada žiūrėjimas į naujai ateinančius popierius, kai pacientas neekscesyvus ir jei koks nors išskirtinis, tada naršymas po knygas, straipsnius ir bet ką, kas nušviestų situaciją. Ir tuo metu spaudi kur skauda, arba kol pradeda skaudėti, nes kai randi kur skauda, žinai kur reikia tvarkytis. Su klinikiniu darbu yra emocinis komponentas. Kartais pacientų istorijos į paviršių iškelia labai asmeniškus dalykus, bet juos nuryji ir toliau būni profesionalas. Pacientai meluoja, nuslepia arba iškraipo dalykus, lyg jo būklė būtų gydytojo, o ne jo paties reikalas. Tada turi dar giliau knistis, kad pacientui parodytum, aš žinau, o tau čia skauda, todėl pasakyk kas dar negerai, nes kai vėl ką nors iškasiu, gali būti per vėlu. Studentai gali tai truputį pačiupinėti, užuosti, bet pernelyg į tai nėra įtraukiami. Tai šiek tiek lengviau. Emociškai. Kol kas.

Kitas komponentas yra mokslinis darbas. Nes, žinote, medicina yra mokslas. Jis neprivalomas. Bet trečios pakopos pensijų fondai irgi neprivalomi. Prie šito studentai irgi gauna prisiliesti. O, mes įsivaizduojame, kad darome labai reikšmingą mokslą, bet tada atsistojame prieš auditoriją ir mus sudirba tie seni balti chalatai savo klausimais, savo vertinimais, savo pastabomis, galiausiai išaiškėja, kad visas mūsų darbas bevertis, o žinios paviršutiniškos. Och, bet taip ir yra. Arba bent jau to mes bijome, kai gražinime Power Pointines prezentacijas. Jei mažiau abejoji dėl savo darbo ir jei gavai rezultatus tokius, kad vadovas irba komanda nusprendžia spausdinti, tada laukimas ir nerimas, ar priims, ar patvirtins, ar kas skaitys, ar kas cituos. Ir visa tai yra išbandymas tikėjimui savimi. Savo kompetencija, savo darbu, savo profesionalumu, ar tos žiovulį keliančios valandos nenuėjo veltui. Ir tai gali būti net sunkiau, nei tvarkytis su emocijomis, kurios kyla dėl pacientų.

Mediko darbo bene esminis dalykas yra komunikacija. Kalbėjimas. Bet nepaisant to, nepaisant to, kad mes mokomi kalbėti (turime tokį dalyką, kaip profesinis bendravimas), daug kas bijo kalbėti viešai. Kalbėti viešai tenka, visų pirma studijuojant, kai paruoši paskaitas. Paskui kai pristatinėji savo super-mega-awesome-earth-shaking SMD darbą. Kai pristatinėji pacientą bendrose vizitacijose ar penkiaminutėse. Kai kalbi konferencijose. Kai būni pastatytas prieš kameras, o žurnalistas laiko atkišęs mikrofoną ir prašo pakomentuoti apie vieną ar kitą atvejį. Ir t.t.

Prie ko aš vedu, yra tai, kad mediko darbas, bet ir turbūt daugybė kitų darbų, kurių gyvenime nedirbau, nedirbsiu ir apie kuriuos viskas, ką žinosiu, tai bus iš serialų, kur žmonės pavyzdingai aprengti, sušukuoti ir kur nei vienoje serijoje nesikartoja tie patys drabužiai, susijęs su susidūrimu su pačiu savimi. Kas aš esu, ką aš čia veikiu, ar man čia vieta, ar aš galiu tai padaryti, ar aš nenuvilsiu kitų, ar aš nenuvilsiu savęs, ar aš esu tai, kas aš norėjau būti, ar aš esu geriausia savo paties versija, ar tai, ką aš kalbu yra apskritai svarbu, ar aš… Bet juokingoji dalis ta, kad stebėtojas, pacientas, vertintojas, žiūrovas, klausytojas užduoda panašius klausimus, kurie prasideda „ar aš…“

Čia yra kortizolio molekulė. Taip atrodo jūsų stresas.

Prieš kelerius metus su Artima Siela gėrėme kavą, aš dėl kažko dramatizavau, nes žmonės mėgsta kurti dramas, ir tada gaunu atsakymą: „Niekam neįdomu. Niekas apie tave negalvoja. Visi galvoja tik apie save.“ Sėdėjau suraukusi snukutį, o kaip kitaip, mintyse sakydama, kad aš galvoju apie kitus žmones ir, kad man rūpi. Bet vis tiek tai padidino budrumą ir sumažino egocentrizmą. Ir tikrai. Aš niekam nerūpiu, nes kiti sau rūpi labiau nei aš. Jūs niekam nerūpite, na, bent jau ne tiems, kurių bijote, nes jie labiau rūpinasi savimi. Ir tai nėra savęs nuvertinimas. Tai greičiau leidžia turėti situacijos kontrolę. Nes jei mano oponentas galvoja ne apie mane, o apie save, tai man mažiau reikia jaudintis, kaip aš atrodysiu jam, o daugiau galvoti, kaip jam manyje pamatyti save, išgirsti save, t.y. ką jis nori matyti ir girdėti.

Ir tai vienas iš kertinių dalykų, kuris padeda kovoti su stresu, kai yra bendravimo situacijos, ir kai sakau bendravimo, turiu omenyje bent kokia komunikaciją, kūno kalbą, susirašinėjimus, skambučius, konsultacijas. kai žinai, kad nesi vienas susirūpinęs, susijaudinęs ir pasimetęs, kad visi aplinkui tokie, truputį guodžia, nes nesi visiškai pralaimėtojo pozicijoje.

O čia yra dopaminas ir taip atrodo jūsų džiugesys.

O kalbant apie pozicijas, tiksliau, pozas, yra toks dalykas kaip nugalėtojo poza. Žinot tą triuką, kad jei keletą minučių (minučių, o ne keliasdešimt sekundžių) šypsositės (kad būtų lengviau, galima įsikąsti pieštuką), pasijausite geriau, na, langviau, linksmiau ir panašiai, žodžiu taip, kas skatina šypseną. Arba, kad jei perskaitysite žodį žiovulys, užsimanysite žiovauti (berašydama tekstą kokį ketvirtą kartą nusižiovauju.) Nebūtinai iš kartu, galbūt praėjus kuriam laiko, po to, kai perskaitysite žodį žiovulys, ir taip, visi žiovuliai tekste yra parašyti sąmoningai ir su tikslu, kad išgaučiau bent vieną žiovulį. O reikalas paprastas. Žmogus yra kūnas. o tai, ką laikote džiaugsmu yra tik nuobodi dopamino molekulė, kuri atsirdana iš suskaidytų aminorūgščių, kurios atsiranda iš baltymų, kuriuos greičiausiai gausite iš jautienos ir t.t. Ir tai, ką laikote emocijomis, pavyzdžiui baime, arba tai, ką laikote būsena, pavyzdžiui, pasitikėjimą savimi, yra labai kūniški dalyki, labai materialūs dalykai, kuriems įtaką galima daryti tokiomis pačiomis kūniškomis ir materialiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, nugalėtojo poza: Rankos už galvos arba iškeltos, arba atpalaiduotos, kojos laisvos, gali būti pražergtos, esmė, kad jokio sukryžiavimo, jokio užsisklendimo, leiskite sau šokti ir iškelti rankas. Ypač tada kai jaudinatės. Pasijusite geriau.

Useinas Boltas po eilinio laimėjimo. Poza tokia, kad užimtų kuo daugiau ploto. Tai kai norite, kad sektųsi irgi reikia užimti kuo daugiau ploto.

Ir prisiminkite, niekam jūs nerūpite, o pats esate tik kūnas, kūnas ir nieko daugiau. Ir tai yra gerai, nes kai žinai dalykus, gali daryti jiems įtaką. O tada pradėsite kitiems rūpėti ir būsite truputį daugiau nei kūnas.