Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau. Tai kalba apie asmeninį prasmės jausmą, kad esi svarbus, naudingas, prasmingas.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą. Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė. Taigi, ne pralobti iš savo profesijos gydytojų didžiausias noras, o praktikuoti mediciną.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai  demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą. Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas. Stetoskopas, tai, kas skiria gydytoją nuo kito personalo.

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko. Nors egzistuoja ir skyrių, kur neegzistuoja protokolai, tai ten lengviau, nes nėra ką neigti.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo. Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją. Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate. Formaliai žiūrint, aš irgi nepasitikėčiau rezidentu.

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.  Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Jaunas gydytojas dar neturi karūnos, kurią galėtų pamesti pasikonsultavęs su kolega, nusiuntęs kolegai, ar perdavęs darbą kitam. Kai rezidentas apsiima spręsti problemą, tai ženklas, kad jis pats, ar jo gydytojas pasitiki turima kompetencija.

Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus. O galiausiai paduoda į teismą už viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, nes pavogtoje piniginėje rado neva tai užuominų į korupciją.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo. Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų. Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos. Pasiseks, jei įstaiga turės tokią sąvoką, kaip „nepagrįstas skundas“, o būna, kad net absurdiškiausi skundai įsuka gydytoją į pasiaiškinimų ir lankstymųsi verpetą.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų. Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių. Bet gal ir gerai, dar pamatytų, kaip viskas blogai.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui. Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų. O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje. Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio. Tada tikrai geriau tyliai kamputyje rašyti ligos istorijas, gerti kavą su kolegomis, metai iš metų trinant tas pačias sofas ir iš lėto ugdant mizantropiją.

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų. Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva. Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą. O iš kitos pusės, jei tos sienos taip greitai sugniuždo ir keičia pacientus, gal nereikia stebėtis, kad gydytojai pavargsta ir palūžta.

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine. Iki to laiko, kol išmoksta nebejausti, jei išmoksta.

________________

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus. Palyginimui, metinis atlyginimas maždaug €3500 (jaunesniojo), €4500 (vyresniojo).