Seniai seniai gyveno toks mąstytojas vardu René, pavarde Descartes, kuris sugalvojo daugybę dalykų, bet geriausiai atsimenamas už tai, kad nusprendė, jog kūnas ir protas, arba siela (nors siela yra plius jausmai ir plius valia) yra du atskiri ir savarankiškai vienas nuo kito galintys egzistuoti dalykai. Maža to, siela dar yra ir nemirtinga ir gali išlikti po kūno mirties. Bet dauguma žmonių per daug į René pamąstymus nesigilino (aš irgi, prisipažinsiu), bet ėmė ir patikėjo, kad kūnas ir siela gyvena savo atskirus gyvenimus. Taip patikėjo, kad nusprendė, kad kūnas kai serga viskas ok, bet jei siela, tada ne ne ne ne ne, pastatykim didelį pastatą už miesto ir tuos durnius sugrūskim į vieną vietą. Kaip kokius džiovininkus. Kad neužkrėstų. Tada bus jie, tie su problemomis, ir mes, normalūs, teisingi, „geros šeimos“, „normalūs“, you name it.
O ne! Kitokie nei aš puola.
Jei rimtai, psichiatrinių įstaigų atskirumas nuo somatinių yra toks senas, šimtmečių senumo, kad net nebepastebimas to nelogiškumas ir absurdiškumas, kad vienos kūno sistemos ligos gydomos atskirai nuo kitų, kad proto dalykai atskiriami nuo kūno, lyg vienas kitam neturėtų įtakos. Lyg nepalankūs veiksniai turėtų ne bendrai visam organizmui, o arba tik kūnui, arba tik sielai. Galimas ir toks atskyrimas: bet koks kūno sveikatos sušlubavimas daugiau ar mažiau yra socialiai priimtinas, tačiau sielos sveikata ir dalykas apie kurį galima kalbėti ne visose kompanijose. Nepaisant to, kad PSO skaičiuoja, jog ketvirtis pasaulio populiacijos bent kartą per gyvenimą patiria psichikos sutrikimų. O jei TLK-10 klasifikacijoje esančiu F kodus pabandyčiau pritaikyti savo pažįstamiems, artimiems ir nelabai artimiems, gal gautųsi ir koks pusė, jei jau taip kartą per gyvenimą, pvz, F17.2, priklausomybė nuo tabako. :) Ir čia nereikia stebėtis, baugintis, ar manyti, kad tai nenormalu. Nenormalu kai pavojingomis sąlygomis gyvendamas niekaip nesureaguoji į tai.
Ir štai, esame mes, kuriems viskas gerai su protu, ir yra jie, tie, kurie serga. Nuosaikaus kitimo nėra, yra du taškai, ne tiesė, ne spektras, o juoda-balta be visų tų pilkų perinamųjų zonų. Tai vienas iš tų prietarų, mitų ir legendų, susijusių su psichika, kurie turi įtakos, kai apie tai pradedama kalbėti viešumoje, kai apie tai kuriama politika, priimami daugiau nei vienam kiemui reikšmingi sprendimai, kai žiniasklaidoje pasakojamos istorijos, ir kai prie kavutės ar kažko stipriau susėdę tarška gyventojai. Toks jausmas, kad kalbėdami apie psichikos sveikatą, ar greičiau nesveikatą, jie ieško siaubo istorijų, savotiškos pramogos, lyg tai būtų kažkas tolimo ir neprieinamo, kaip tos didelės ligoninės su mūrytomis tvoromis, geležiniais vartais ir kažkur toli už miesto. Arba dar geriau, buvusios nacių, o paskui sovietų koncentracijos stovyklos teritorijoje. Žiniasklaidoje schizofrenija dažniausiai minima, jei koks nors tą ligą turintis žmogus padaro nusikaltimą. Tai vis išnyra toks straipsniūkštis kartą per kelerius metus. Bet kai daugiau nieko nematai apie tuos žmones, iki ir susidarai nerealistinį vaizdą, kuris įauga į smegenų skiltis atsakingas už mitologinį tikėjimą paistalais. Ta pati skiltis atsakinga už horoskopų skaitymą, homeopatijos vartojimą ir poreikį žiūrėti rusijos propagandinius kanalus siekiant sužinoti aktualijas. Juokauju.
Vienas labai liūdnas tokio mitologinio tikėjimo atvejis buvo antrame kurse, Vasaros g. 5, po ten vykusio Visuomenės psichikos sveikatos seminaro. Tiksliai nebeatsimenu apie ką buvo, bet kalbėjo apie psichikos sutrikimų turinčių asmenų pažeidžiamumą, apie tai, kad jie dažniau būna nusikaltimų aukos nei vykdytojai, ne šiaip dažniau, o dešimtimis kartų, apie pagalbos jiems organizavimą, pavyzdžiui, paslaugas bendruomenėje, pirminiame lygyje, deinstitucionalizaciją ir t.t. Žodžiu, normalius dalykus, kurie mums buvo nauji ir negirdėti. Ir štai einame po seminaro su kolege, o ji baisisi, tai ką, tuos psichus reikia paleisti į laisvę!? taigi pavojingi, išžudys visus. Ką atsakyti?
Tai štai, medicinos studentai ne visada turi adekvatų suvokimą apie reikiamos pagalbos poreikį žmogui, tai ko norėti iš visuomenės, kuri net suvokimo apie tokių ligų natūrą neturi, apie statistiką, kurie galvoja, kad nematę nei vieno žmogaus su psichikos sutrikimais. Ir negali jų kaltinti, kad neturi žinių. Bet gali ir turi kritikuoti nenorą priimti 21 amžiaus paradigmos.
Dar noriu grįžti prie jie ir mes požiūrio. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis kenksmingas sergantiems, bet kad ne. Jiems jau pakankamai blogai, mažai kaip dar labiau būtų galima pakenkti. Kur kas blogiau mums, nes atsiskirdami už tvoros imame jos bijoti jais tapti, patys atsidurti už tvoros, tapti savo gandų, juokelių, pasibaisėjimo objektais, arba jei ne patys, kad mūsų artimieji taps. Psichais, kaip sakote jūs, ligoniukais, kaip sako personalas. Seki sau pasaką, kad tau taip niekada neatsitiks. Blogiausia kai pradedi suprasti, kad simptomai, kuriuos jauti gali būti dėl psichikos sutrikimo, tada būna neigimas sau, neigimas aplinkai, kol pasidaro visai blogai ir nebeišlipi iš lovos. Nes negali, arba joje sugebėjai pasikarti. Taip, žmonės sugeba pasikarti lovoje, šiaip nesugebėtų, bet labai nukankintos sielos žmogui savisauga nebefunkcionuoja ir sugeba. Nejau pripažinsi, kad iš mes tapai jie. Toks užburtas ratas išeina. Žmonės neieško pagalbos, nesidomi efektyviais būdais, nekovoja už jų atsiradimą, apskritai rodo mažai domėjimosi visuomenės psichikos sveikata, taigi, kadangi niekam neįdomu, nėra ir kuriama tvari funkcionuojanti paslaugų infrastruktūra. Na gerai, iš tiesų ne visai taip, iš tiesų čia viskas supaprastinta iki tokio primityvaus lygio, kad tilptų į kelis sakinius.
Tarkime, kad sunegalavęs žmogus ima ieškoti pagalbos. Kreipiasi į savo apylinkės psichiatrą, kuriam maždaug tenka po 20 tūkst. sielų, sulaukia savo eilės. Psichiatras, labai tikėtina, pasiūlys gydymą vaistais. Nes daugiau nelabai ką gali pasiūlyti nemokamai. Na, dar gali nukreipti pas psichologą, kurio apylinkėje maždaug 40 tūkst. sielų. Pats pacientas negali kreiptis į psichologą, arba kitas gydytojas negali nukreipti psichologui, čia psichiatras nusprendžia ar reikia žmogui psichologo, ar ne. Dar yra iš dalies kompensuojama psichoterapija. Ties tuo ir užsibaigia mano žinios apie jos prieinamumą. Jei kaulų lūžius gydytų vien nuskausminamaisiais, efekto turbūt irgi būtų mažoka, kaulų vientisumo atsatymas, stabilizavimas reikalingi, po sugijimo mankšta ir kitos reabilitacinės procedūros reikalingas, čia sistema veikia daugiau mažiau sklandžiai. Bet psichiatriniams susirgimams turi užtekti tik vaistų, o reabilitacija tik kai įsivarai negalią? Sunegalavęs žmogustaip pat gali važiuoti į ligoninę. Ten irgi gaus vaistų, bet ir visokių veiklų. Kol bus ligoninėje. Specializuotoje ligoninėje, už tvoros. Nors kai kur yra kaip normalūs skyriai, pavyzdžiui Lazdynuose, RVUL psichosomatinių ligų skyrius, VUL SK ir LSMUK psichiatrijos skyriai. Bet nu o kam finansuoti kitokius gydymus, jei vaistai puikiai veikia. Čia oficiali Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija. Turbūt niekur taip puikiai neveikia kaip Lietuvoje, tik čia šiaip išorinės mirties priežastys yra trečia pagal dažnumą mirčių priežastis ir šiaip Europoje bene daugiausiai žudomės, bet tik sutapimai, vaistų visiškai pakanka. Tiesa, jei žmogus turi pinigų, tada gali kreiptis į psichologus, psichiatrus ar psichoterapeutus privačiai, jei nori į ligoninę atsigula atostogų metu ir taip švariai nepastebimai susitvarko su savo problema. Bet vis tiek keista.
Lietuvos psichikos sveikatos politika
Šiaip Lietuva daug metų kaip ir kalba, kaip ir pasirašo dokumentus apie pažeidžiamų visuomenės grupių sąlygų gerinimą, bet tada kaip ir nebeužtenka valios arba „pinigų“ tai įgyvendinti, vis epizodiškai paūbauja, kaip baisu, žmonės žūva, žudosi, žudo, dingsta, tyčiojasi ir t.t., tačiau ties tuo viskas pasibaigia. Čia tų kitų žmonių problemos, čia tų neadekvačių, pavojingų, negalinčių už save galvoti problemos. Nu bet po velnių, paimkite atsitiktinį žmogų iš gatvės, žiūrėkite į jį globėjiškai ir užjaučiančiai, šerkite vaistai, už jį viską padarykite, leiskite užsiimti tik rankdarbiais, o sportuoti tik su „tokiais pačiais“, man įdomu per kiek laiko iš sveiko praeivio padarysite palatos numeris šeši pacientą. Esminė modernios psichosocialinės pagalbos mintis, kad žmogus už savo sveikimą turi pats prisiimti atsakomybę. Vaistai jam skiriami tam, kad išeitų iš krizės, bet kad grįžtų į gyvenimą jam reikalingos gyvenimiškos priemonės, galų gale susigaudyti savyje, savo motyvuose, įgauti pasitikėjimo savimi, ar greičiau, atgauti, kad tu nesi jie, tu nesi pasmerktas, tu jei nori gali eiti dirbti. Jei žmogus turi jau psichosocialinę negalią, tada pagalbos gali kreiptis į VšĮ Rastis, pavyzdžiui jie bendradarbiauja su darbo birža ir reabilitaciją praėję žmonės labai gerai įsidarbina, DB paskui stebisi, o tai kaip jums taip pavyksta. Taip ir pavyksta. Nes F kodas pats savaime nieko nereiškia. Asmens ir aplinkos požiūrį į jį reiškia. Nors kai pradedi su žmonėmis kalbėtis apie šias problemas, apie žmogaus teises, jie išpučia akytes kaip koks naujas šauktis, jei kalbi apie agrseyviai nusiteikusios ginklų paradus organizuojančis ir kaimynines šalis mėgstančios okupuoti kaimyninės valstybės veiksmus ir tai, kad gal visai verta pabūti padoria NATO valstybe ir biški pasiginkluoti just in case, o kaip aš, klausia, juk mano teises pažeidžia mano kaimynas su psichikos sutrikimu (šauktinis sakytų, man studijos, paskola, etc. – jei bus karas, tai visi mes mirsim ir bus taip iki lemputės visi mokslai ir visos paskolos). Bet kalba eina ne apie tave su tavo kaimynu, o apie tai, kaip padaryti, kad tu net nekreiptum dėmesio, kad tas kaimynas kažkoks prastesnis už tave. Na, kaip ir neįgalieji Nacionaliniame dramos teatre, kuris jiems pritaikytas, važinėja, ir žiūri spektaklius, ir tu net nekreipi dėmesio į ratukus.
Ir pabaigdama įdedu du dokumentus.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas dėl psichikos sveikatos strategijos patvirtinimo, 2007 m.
Puikiai! Koncentruotai ir vaizdžiai.
Miela Emilija, labai ačiū už gražų straipsnį. Viskas, apie ką rašote, teisinga. Bet ne viskas šiame fronte gerai. Pavyzdžiui, dėl priverstinio gydymo. Aš, Dieve gink, ne už tai, kad žmones prievarta tupdytų į psichiatrinę. Bet turiu problemą: mano mylimam žmogui (ne vyrui, o tik draugui), žiauri priklausomybė -- alkoholizmas. Jis geria 8 metus, suiro jo šeima, suiro mudviejų santykiai. Dabar jo situacija tokia: ištraukei iš konteinerio ir šiukšles nukratei. Ir jis -- ne alkoholikas. Išbandėme viską -- nuo geriausių šalies gydytojų iki AA. Ir dabar buvo pas gydytoją, išrašė lideviną, nupirkau (aš jį gelbėju tik gydymo reikalais), negeria. Kažkas jį žiauriai sudaužė. Ir vis tiek nesiliauja. Suprantu, kad negalima taikyti prievartinio gydymo. Bet patys pagalvokit, jam 32 metai. Sveikatos nebėra ir susivarys ją galutinai. Kaip jam toliau gyventi? Laukti, kada jam prašviesėjimas užeis? O jei neužeis? Ir dasigers iki kapų? Arba liks našta sau ir visuomenei? Ar ne paprasčiau bent kuriam laikui priverstinai uždaryti? O tada jau apie gydymą kalbėti? Apie reikalą save keisti. Mes jam nepadedam nei maistu, nei pinigais, tai baigia viską iš savo namų išnešti. Kiek jis dar save kamuos šitaip? Toliau -- visos gydymo programos yra mokamos, įskaitant ir Minesotą. Jis pinigų neturi, nedraustas. Kaip jį iškrapštyti tiek, kad jis bent pabandytų blaiviai gyventi. Jam reikia daug pagalbos -- psichologo, socialinio darbuotojo, psichiatro galų gale. O jis -- aš ne alkoholikas, bet negaliu staigiai mesti, pataisykit sveikatą.
Miela Bastete, problema ta, kad jūs norite atsikratyti priklausomybės labiau nei pats priklausomas žmogus. Kad ir kaip būtų sunku tai priimti, bet turite nesiimti spręsti to žmogaus problemų ir leisti jam pasiekti savo dugną. Būtent tai padėjo man, o ir daugeliui kitų priklausomų žmonių artimųjų, deal’inant su šia problema.
Savišvietai man naujas vaizdas.
Problemos visuomenės požiūryje, o ne pačioje psichiatrijoje. Psichiatrai mielai skirtų mažiau vaistų, jei visuomenė tam būtų pasiruošusi. Psichoterapijos visuomenė, turiu galvoje ne konkrečius ligonius, kol kas nepageidauja. Esamom sąlygom apsunkintas patekimas pas psichologą, kaip beatrodytų keistai, yra teisingas. Psichikos centruose psichologo užduotis nėra psihoterapinių paslaugų teikimas. Sistema visai užstrigtų, jei žmonės laisvai galėtų į jį kreiptis. Tiesą sakant pas psichologą ir dabar gali nesunkiai pakliūti už simbolinį mokestį. Mūsų kontoroje tai tėra 2,9 euro. Norinčių tuo pasinaudoti nėra.Yra keista tai, kad psichiatrinė pagalba Lietuvoje aplamai funkcionuoja, nes juk finansavimas vienam gyventojui, lyginant su Škotijos, yra 50 kartų mažesnis. Tai protu sunkiai suvokiamas skirtumas. Lietuvos ekonomika yra tokio lygio,kad finansavimas teturėtų būti 2-3 kartus mažesnis už Škotijos. Taip, kad bėda ne pinigų trūkumas, bet požiūris į žmogų.
Labai dėkui už jūsų komentarą! Visiškai pritariu. Man rodos, minėjau tekste, kad esmė ir yra tame, kaip psichikos sutrikimus vertina visuomenė ir patys medikai bei politikos formuotojai.
Bučiuoju
paskaichius prisiminiau puikia knyga. nupieshia nebloga istorini paveiksla, kaip mes (Vakaru civilizacija) dali visuomenes pradejom „kishti“ i durnynus ir i darbo namus. Michel Foucault Madness and Civilization: A History of Insanity in the Age of Reason.
Atgalinis pranešimas: Diena, kai lankiausi psichiatrinėje | Giedrės blogas
Glostau
Perskaiciau VISKA. Kaip eilinis zmogelis, nezmoniskai noreciau tokio gydytojo konsultacijos. O kaip kitos „srities“ blog’ere zaviuosi ta asmenybes dalimi, kuri cia matosi ir kuri taip GERAI raso.
Turbūt įsivaizduojate, kaip malonu skaityti tokius komentarus. :)
Atgalinis pranešimas: F diagnozė
Drąsus straipsnis. Ypač malonu, kad iš kolegų rato. Yra tęsinys. Keliolika psichiatrų jau paprieštaravo siūlomoms idėjoms. Rašto kopiją galima rasti ant Roberto Povilaičio FB sienos.
> Jei rimtai, psichiatrinių įstaigų atskirumas nuo somatinių yra toks senas, šimtmečių senumo, kad net nebepastebimas to nelogiškumas ir absurdiškumas, kad vienos kūno sistemos ligos gydomos atskirai nuo kitų, kad proto dalykai atskiriami nuo kūno, lyg vienas kitam neturėtų įtakos.
Žinoma, kad turi, tas atskyrimas juk ne šiaip sau. Nesutinku, nes logikos yra daugiau, nors ir absurdo taip pat, bet pastarojo mažiau. Manau, daugelis supranta dėl ko atskyrimas reikalingas. Jei nesupranta -- tai: a) saugumo b) ir iš to išplaukia, kad jei NE vienoje palatoje, tie ligoniukai ir ligoniai bus, tai susiliejus vieniems ir antriems reikės papildomo saugumo. Čia neina kalba vien apie durstelėjimą į šoną su šakute, iššokimą per langą, ar sviestą košės šmotelį ant lubų. Čia eina kalba apie sąlygų užtikrinimą gydymo institucijoje ir papildomas investicijas bei visapusišką kontrolę, kuri efektyviausia atskiriant. Ar tai geriausia išeitis? Manau, kad ne. Geriausios išeities nėra. Turint galvoje, kad gyvename dominuojančioje utilitarizmo įtakoje (kas man nepatinka), todėl turime šiuo atveju efektyvinimą, kuris optimaliausiai pasiekiamas per atskyrimą ligonių ir ligoniukų. Tas ir taip akivaizdu.
Dabar kas man ne akivaizdu. Nesuprantu, kaip žmones nesupranta elementaraus dalyko. Na mes turim taip „išvystytus“ socialinius mokslus (neturiu galvoje ekonomikos, politologijos, kuri irgi laikoma socialiniu mokslu), o psichologų/soc. darbuotojų skaičių. Ta prasme, žmonių yra, bet problema nesprendžiama iš esmės*. Kad ir problema su savižudybėm, su kuria Lietuva pasaulyje iš topų neišlenda (TOP5 dažniausiai). Mes „gerai“ varom su Gajana, P. Korėja, Japonija, Baltarusija ir dar keliom. Iš esmės peržiūrėjau nemažai statistikos WHO, *.org ir kitų patikimų šaltinių. Apie šia problemą išgirdau, prieš 15 ar 20 metų, bet jį taip ir liko.
* T.y. ne vien investicijų trūkumas, bet kaip Emilija ir Stasys Makūnas gerai pastebi -- požiūrio klausimas. Jis keičiasi, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi. Kaip ji pagreitinti -- čia tik per laiką. O ką daryti pagreitinimui? Kiekvieną dieną skelbti/kalti propagandą visiem lietuviams pasiekiamuose vietose ar specialiais kanalais. Tokia unifikuota linija per MasMedia kalti dieną iš dienos, kad mental disorder’iai ir soc. bėdos nėra norma, kas gali būti padaryta keičiant situaciją ir kur kreiptis bei skatinant keisti požiūrį. Čia žodis propaganda neturi a) neigiamo atspalvio, b) šališkumo konotacijų ir c) kitokių blogybių. Pats žodis jau tapo pavydžiu tuo, kad jis dažniausiai vartojamas ne kokiam kontekste, bet iš esmės: propagánda 〈lot. propago – skleidžiu, platinu〉 vertinys. Pavyzdžiui BBC skleidžia apie ISIS t.y. sureikšmina šią problemą, Lietuvos portalynas delfi, lrytas lrt ir t.t. karo problematika pasigiebė vis pasigardindami rusiškais prieskoniais jau virš metų. Bet esmė, kad jie kalą tą patį dieną iš dienos ir joja ant to arklio, o dalis žmonių patiki/palaiko/pritaria tai nuomonei ir ji vis pastiprinama. Analogiškai ir su mentaline ir socialine sveikatos problema, galima pasiekti panašių rezultatų.
Žinoma, tuo nepaveiksi visų. Kaip yra žymus A. Linkolno pasakymas: Vienus žmones galima apgaudinėti visą laiką, kitus tik kai kurį laiką, bet visų žmonių ir visais laikais negalima apgaudinėti.
Taigi perfrazuojant, galima daliai žmonių pavaryti propagandos, kad jie pakeistų požiūrį. Nes prieš kokius 20 ar daugiau metų Lietuvoje homoseksualiniai santykiai buvo wow, kaip baisu ir ligota. Dabar vis daugiau žmonių supranta, kad tai ne liga, o natūralūs procesai, kurie vyksta gamtoje ir į juos nebūtina kreiptį dėmesio.
Beje neblogas tekstas, man patiko. Nedaug tinklaraščių skaitau, bet patinka teisingas požiūris -- tai yra racionalumas ir platesnis kampas. Todėl tokiai medicininei propagandai, kuri skleidžiama čia -- dar vienas pritarimo balsas. :)
Toks gražus komentaras, gaila, kad anoniminis.
Ai, jau nebe. :)
Būtų įdomu sužinoti, ar yra koks rimtas būdas gydyti turinčius kaupimo sindromą žmones. Arba kažkaip prižiūrėti. Kai jie nepripažinti neveiksniais ir gyvena savo būstuose. Kiek teko patirti, problema mėtoma nuo vienų prie kitų ir niekas rimtai jos nesiima. Tikėtis kad „jie patys“ susipras? Ar taip būna realiai?..
Turiu pavyzdžių labai liūdnų, kai kaupiamos ne šiukšlės, o gyvūnai, -- ten kaip lazaretai. Ir tai -- tik globos organizacijų problema… Gyvūnų globos… Kitos tarnybos labai retai kišasi.
Beje, patarimas dėl sklaidos labai logiškas. Blogai blogais, o plačiau veikia portaluose esančios „piliečių straipsnių skiltys“, -- nes perskaitys ir tas, kas nesidomėjo ir neieškojo, ir yra būtent tas „liaudies vienetas“, kuris _nežino_. Dažniausiai tose skiltyse kas nors kuo nors skundžiasi. Bet normalūs aktualūs šviečiamieji straipsniai irgi laukiami ir komentuojami. Tik kuo ilgesnis, tuo mažiau perskaitys iki galo. Ir dar redakcija uždės savo kvailoką, atseit kabinantį pavadinimą, kad daugiau žmonių atsiverstų.
Tik šiandien radau Jūsų blogą. Šis straipsnis -- puikus. Reikėtų daugiau ir visais įmanomais kanalais platinti. Gal tada atsirastų vilties, jog įvairių psichologinių sunkumų patiriantys žmonės galės atsitiesti ir nugyventi gyvenimą taip, kaip yra verti.
Pati asmeniškai patyriau, ką reiškia sielos žaizdų gydymas be vaistų. Tai rimtas kirtis piniginei, net jeigu šeima gauna didesnes nei vidutines pajamas.
Ilgą laiką gyvenau manydama, kad seksualinis išnaudojimas vaikystėje nepadarė man didesnio poveikio. Viskas pakriko, kai susilaukiau vaikelio -- tiesiog pritrūkau jėgų dėvėti savo šarvą. Su vyru pradėjome vaikščioti į porų konsultacijas „dėl santykių problemų“ ir prireikė labai daug laiko, kol supratau tikrąją problemų priežastį.
Matematika (pateiksiu dar litais): siekiant efekto, konsultacijos turėtų būti kartą per savaitę (1 vizito kaina porai apie 180-250 Lt) + asmeninė terapija, taip pat kartą per savaitę (apie 100 Lt kartas) -- tai per mėnesį jau apie 1200 Lt. Tai štai, kiek šeimų gali sau leisti panašaus pobūdžio pagalbą? Mūsų šeimai tai neprieinama. Tiksliau būtų prieinama labai apribojus savo kasdienius poreikius arba jei neturėtume kitų finansinių įsipareigojimų. O psichoterapija -- netrumpas procesas. Tad ieškome kompromisinių variantų.
Dar pagalvojau, kad norėčiau padrąsinti žmones, turinčius psichologinių problemų, kurie skaito šį blogą, ieškoti pagalbos. Jei ne profesionalų, tai bent panašaus likimo. Su viltimi, kad ir profesionali pagalba taps prieinama.
Atgalinis pranešimas: Privaloma medicina niekam nepadės | Aš daktaras, aš žinau