Būna dienų, kad ateini septintą, viską pasidarai iki aštuonių, tada eini į Širdies tarybą, po jos iškart į Atvejo pristatymą bendroje penkiaminutėje, o tada grįžti į skyrių į žiūri kas naujo nutiko su esamais ligoniais, jei nieko naujo, tada lauki kol paguldys. Arba tiesiog sėdi ir lauki pietų. Kontempliuoji apie EKG, pacientus, visokius pašalinius dalykus, įlendi į smartfoną, lauki, lauki, lauki. Kol sulauki. Arba ne. Ir išeini namo nesusipratęs, kaip čia taip gali būti, kad lieka laisvų lovų. Taigi čia Santariškės. Visi turi norėti čia gydytis. Jūs ką, nesergate širdies ligomis?

Jei kiltų klausimų, kas yra Širdies taryba, tai yra nuostabus dalykas. Ten susirenka daugybė kardiologų, kurie gydo vaistais, intervencijomis, atlieka įvairius tyrimus, arba yra chirurgai, kas nors pristatinėja savo pacientą, kurio gydymo taktika nėra visai aiški, o tada visi linksi galvas, tariasi, priima sprendimą. Kaip didelis konsiliumas. Man kaip rezidentai įdomu, nes būna aptariami tokie atvejai, kuriuos nežinia ar kitur pamatyčiau. Kaip būsimajai šeimos gydytojai, gal tai ne visada iki galo aktualu. Šiandien turėjau pristatinėti savo vieną pacientę, bet neprireikė. Su jos sutikimu ši buvo paimta į mokslinę studiją. Būna ir taip pasiseka. Norėjome klausti kada gydyti geriau, ar iškart dabar, ar po reabilitacijos, o tada atėjo kitas gydytojas ir sako, žinot, mes čia kaip tokį tyrimą darom ir renkame ligonius randomizacijai*. Win-win.

Būna dienų, kai iki pietų neišeini iš skyriaus, padedi paskutinį tašką, kaip tik tuomet ateina kolegės žinutė, kviečianti pietauti, Ir suvoki, kad galvos nepakėlei. Tada po pietų grįžti į skyrių ir toliau dirbi, nes per tą laiką, kol valgei, paguldė naujų ligonių. Arba artimiausiu metu paguldys, bet tikrai šiandien. Paskui stebiesi, kur dingsta visas laikas, nes vietos tai keturios, na gerai, du ligoniai pasikeitė. Na gerai, gavai sunkų. Ai, taip, eilės prie kompiuterių. Kol kolegos surašinėja savo ligonius, turiu laiko permąstyti ar gerai paskirtas gydymas (būna, kad ne iki galo viską išsiklausi, nes atvejis toks ūmus, kad iškart ėmiesi veiksmo, o tada iš ankstesnių įrašų pamatai, kad alergiškas tam vaistui, kurį planavai skirti), tyrimai ir mintyse dėliojasi žmogaus istorija. 

Kaip minėjau anksčiau, srautai ligoninėje visiškai neprognozuojami. Turėjau laisvą lovą nuo ketvirtadienio. Nieko nepaguldė. Iš kitų gydytojų susidariau vaizdą, kad tokios situacijos (nes ir kiti turi laisvų lovų) visiškai retenybė. Tai tokiais išimtiniais atvejais kalbamės. Kolektyvas nuostabus, fantastiškas, nepakartojamas ir visi rezidentai džiaugiamės savo sėkme. Kalbamės apie kitus atvejus iš savo praktikų ar ankstesnių arba papildomų darbų. Štai viena rezidentė dirba savo miestelio ligoninėje, turi labai daug istorijų. Ir apie kitus gydytojus pakalbame. Pasakojamės apie savo pacientus. Pavyzdžiui, ir šio įrašo antraštė yra iškarpa iš citatos išsakytos vieno tokių pašnekesių metu. Viena iš esminių pacientų savybių yra, kad jais iki galo negalima pasitikėti. Ir ne todėl, kad jie būtų piktos valios žmonės, o kad jų suvokimas apie gydymą ir savo būklę būna toks savotiškas. Ne, tai nėra blogai, bet reikia priimti šiek tiek kritiškai ir neasmeniškai. Pavyzdžiui gali skirti belekokio brangumo ir naglumo gydymą, bet jei nepastatai lašelinės, nesi tikras daktaras. Nu kaip čia taip, liepia gerti savo vandenį, o lašelinės nestato. Ir kaip paaiškinti senam senam žmogui, kuriam lašelinė lygu ligoninė, kad skysčiai kur kas geriau pasisavinami tada, kai yra geriami, o lašelinė gali duoti daugiau žalos nei naudos. (Nors kai prisimeni, kad kai kurios ligos neįtikėtinai sėkmingai pagydomos vien placebu, nuoširdžiu dėmesiu ar žodžiais, tai negaila ir tos lašelinės.) Dar darome rezidentų konsiliumus. Konsiliumas yra tada kai trys ar daugiau gydytojų, geriausiai skirtingų specialybių susirinkę aptaria ką daryti sudėtingesniais atvejais. Rezidentų konsiliumas dažniausiai būna kaip interpretuoti kokį tyrimą, beveik visada tas tyrimas yra EKG. Paskui kai pasiseka pasigauname kokį patyrusį gydytoją, jam parodome, kad įvertintų mūsų įžvalgų pagrįstumą. Geri tie mūsų konsiliumai, beveik visada iškarto leidžia uždėti elektroninį parašą. Elektroninis parašas yra toks dalykas, kurį norint atšaukti reikia skambinti, prašytis, ir tik tada jau gali taisyti įrašą. Čia rimčiau nei atspausdintą lapą užštampuoti ir pripiešti savo autografą „kaip direktoriaus“. Arba žaidžiame genialų žaidimą Septris. Ten krenta paciento paveikslėlis reikia spręsti klinikinę situaciją. Jei blogai gydai, greičiau krenta ir gali mirti. Iš pradžių būna sunkiau nei sunku, nes supranti ne visus trumpinius. Ir šiaip visos situacijos yra intensyvios terapijos.

Kiekvienas dantelis atspindi tam tikrą kurios nors širdies dalies elektrinį aktyvumą. Kiekvienas nusileidimas, pakilimas, sutrumpėjimas ar ištįsimas ir jų kompleksai būdingi skirtingoms būklėms ir ligoms. Tai tą ir mokomės. Tai dar komplikuočiau, nei atrodo, kol neišmoksti. Paskui įžvelgi pačią širdies esmę.

O šiandien gavau sunkiausią ligonę per visą savo trumpą medikės karjerą. Toks tikras ligoninis atvejis, kur tikrai nekyla abejonių, kad galėtų namie gydytis, o poliklinikoje tikrintis (retkarčiais tokių pasitaiko). Kažkaip toje lovoje trečia iš eilės sunki pacientė. Su pirma paciente pažintis buvo trumpa. Po to paguldė kitą, kuri išoriškai buvo tokia panaši į anksčiau gulėjusią pacientę, kad iš pradžių nesupratau, kad jau nauja ligonė. Po to lovą paskolinome kitam gydytojui. o dabar guli pacientė, kurios ligos istorija būtų panaši į antros pacientės, tik viskas gerokai komplikuočiau ir nesėkmingiau. Tai štai, sėdi, ir kuri sau pasakojimus apie lovos istoriją ir pacienčių tęstinumus.

Ar sunku emociškai, ar kelia stresą? Nežinau, turbūt ne taip labai, kaip galima būtų tikėtis. Ar kelia susirūpinimą? Čia jau tiksliau. Grįžusi namo pagalvojau, kad gal reikėjo parašyti, kad esant tokiai ar anokiai situacijai paskirtų stipresnį vaistą. Arba, kad ne viską įrašiau į ligos istoriją. Šiandien daugiau nei valanda vėliau išėjau iš darbo, nors pusiau sąmoningai atėjau 25 minutėmis anksčiau. Bet taip būna, kai esi ligoninėje, tą žinai darai viską, ką gali. Bet štai, vis tiek kažką imi ir iš nepatyrimo pamiršti įrašyti. Todėl medikai taip ilgai ir mokosi. Tiksliau, visą gyvenimą mokosi.

Kartais apima dviprasmiški jausmai. Lyg ir norėtum padėti pacientui ir padaryti viską, ką leidžia šiuolaikinės medicinos galimybės, bet yra žmonių, kurie patys sau nenori padėti. Nes kardiologinės ligos dažniausiai yra ne kokia nors mistika, o prasto gyvenimo būdo apraiška. Kai ryji mėsą po kelis kartus per dieną vietoje to, kad valgytum kelis kartus per savaitę ar rečiau, kai nevalgai daržovių, bet sveikatą gerini raudnuoju vynu, viską sūdai nenormaliais kiekiais, o ko nesūdai papildomai pasisaldini, kiekviena proga stengiesi sėdėti, o ne eiti ar stovėti, kai erziniesi dėl visokių smulkmenų, o tada užsirūkote, kai vienintelis hobis yra kitų žmonių gyvenimai ir jų teisimas „nu bet tai kaip taip galima, ką jie sau galvoja, tie buržujai“, tada dar užsigeriate kokiu silpnu alkoholiu daug kartų, kai viskas pykdo ir liūdina, o tokiais atvejais geriate stiprų alkoholį, o ne kelia juoką, kai viskas yra ultrarimta, verta dideliausio susirūpinimo, kai kiti žmonės tampa svarbesni už save patį, kai pats sau esi paskutinėje vietoje, tada pasenęs** tampi kardiologiniu ligoniu. Čia gana laisva rizikos veiksnių interpretacija buvo.

Iš čia tikrosios ligų priežastys

____

* Randomizuotas reiškia, kad yra dvi grupės ligonių. Parenkami tam tikri kriterijai, pagal kuriuos jie turi būti vienodi, pvz lytis, amžiaus intervalas, diagnozė,  gretutinės ligos, ar bet kas, ką bus imamasi tirti. Tada tie ligoniai padalinami į dvi ar daugiau grupių ir tada atsitiktiniu būdu parenkama intervencija. Dažniausiai būna lyginamas vaistas su placebu. Bet gali būti ir visokių kitokių, pvz. lyginamos dvi operacijos, du vaistai, operacijos laikas ir t.t.

** Pasenimas yra tada, kai susergi ir save nurašai. Ligoninėje dažnai galima išgirsti „jaunas 53 metų pacientas“, tai tokie nebestebina. Bet vis dar būna „jaunas 79 metų pacientas“, tada jau įdomiau. Bet tame sakinyje labiau turimas biologinis susidėvėjimas nei chronolognis amžius.