Tai buvo ilgiausia vasara per daugybę metų. Pilna daugybės visokių vasariškų dalykų ir dalies tokių šiaip keistų asmeniškumų. Todėl ir nerašiau daug. Bet dabar įsijungiau Youtube, kad paklausyčiau kokios nors muzikos (eilinį kartą tie du su puse tūkstančio perklausytų grupių atsibodo), o youtube išmetė Monty Python skečą, maždaug, per seniai žiūrėjai:

Čia turbūt vienas mano mėgstamiausių epizodų, nes toks jausmas, kad per daugiau nei 30 metų, nuo tada kai jis buvo parodytas kai kurie dalykai nepasikeitė ir jis vis dar puikiai atspindi, kokia medicina (kartais) yra. Dar, žinoma, primena, kad tuoj tuoj ruduo*, darbas, mokslas, t.y. normalus gyvenimas. Bet dabar vasara, o žmonės linkę dalintis savo vasaros įvykiais. Bet aš, tarkime, papasakosiu trumputes istorijas.

#1 Ką reiškia trys raidės

Aš žinote, kad visame pasaulyje, išskyrus kelias išimtis, tariama skizofrenija, o ne su ta š raidė? Neseniai teko bendrauti su architektu airiu, kuris žiūrėjo į Vilniaus pastatus, žavėjosi ir sako, kaip pas jus įdomu, matosi tiek daug įvairios istorijos, kiek čia daug aplinkui istorijos. Tai istorija atsispindi ne tik pastatuose, bet ir žodžiuose. Schizofrenija aprašyta XX amžiaus pradžioje, ir tai padarė vokietis Kurt Schneider. O tuo metu Lietuva neegzistavo, buvo nyki tamsi provincija carinės Rusijos sudėtyje ir visas mokslas ir šviesa ėjo iš Rusijos. Per kažkokį neapsižiūrėjimą kažkas pagalvoja, kad ta sch yra vokiška š ir sudarkė graikiškos kilmės terminą.  Jis gana gerai prigijo. Dabar kai kurie vakarietiškai mąstantys psichiatrai bando grąžinti schizofrenijos terminą, tiek rašydami, tiek kalbėdami. Kodėl, nors ir žinoma, kad šizofrenija yra klaidinga transkripcija žmonės vis dar taip sako? Vienas dalykas iš nežinojimo, kitas iš inercijos, o dar vienas, kad sovietinė psichiatrinė mokykla vis dar meta šešėlį. Bet dažniausiai turbūt todėl, kad patogiau ištarti.

Čia aš pirmame kurse, po pratybų Vasaros g. su grupiokėmis fotografavomės. Su kolegės galva kartu buvo nukirpti apsilaupę namo dažai ir džiūstantys skalbiniai. Vilnius yra nuostabus miestas.

#2 Kaip įsidarbinti Santariškėse

Taip, kaip viskas buvo aišku būnant internu, taip viskas neaišku, kai esi rezidentas. Atsimenate tą reklamą, kartą paragavęs negali sustoti? Tai štai prieš internatūrą gavome sąrašus su ligoninėmis, kur kada kam reikia prisistatyti, ką reikia turėti, o kai nueidavome daugiau mažiau visiems buvo aišku kas mes ir kur reikia kam nuvesti ir parodyti. Aišku, fintų buvo, bet tai nurašėme, maždaug, čia Klaipėda, jie negauna tokių didelių studentų srautų. Dabar mes gavome sąrašą su dokumentais, kurių kopijas reikia turėti. Kas yra jau neblogai. Šiaip viskas labai paprasta, bet kaip būtų miela, jei kažkas primintų, kad reikia iki rugsėjo pirmos dienos nueiti į tos ligoninės, kurioje vyks pirmasis ciklas personalo skyrių su visais reikalingais dokumentais, geriausiai ne vienam, o su kitais, kurie ten darbinasi. Kartu turėti ne tik kopijas, bet ir asmens dokumento, bei sveikatos knygelės originalo ir spaudo numerį. Keliese eiti kartu, kad visi draugiškai išklausytumėte darbų saugą. pavyzdžiui Santariškėse dirba labai šauni ir pareiginga mergina, kuri nuoširdžiai papasakoja ką reikėtų daryti, jei nutiktų bėda ir kur ieškoti formų, kurias reikėtų tokiu atveju užpildyti. Dar būtų tobula, jei iš anksto žinotume, kuriame skyriuje būsime ir kas už mus bus atsakingas. Smulkmenos, bet malonios.

Priminimas sau

#3 Selfie

Supranti, kad nesi spoiled youth, kai ištikus įdomesniam įvykiui imi su juo tvarkytis, o ne prie jo fotografuotis. Ir tik paskui pagalvoji, o, nepasidariau nuotraukos. Ir dar kartą, jau kitoje situacijoje. O, nepasidarėme selfių. (Arba net jei pasidarai, nededi į internetus.)

Selfiai, arba asmenukės (nes deminutyvai yra nacionalinė vertybė, viską vadinkime meilybiniais žodelyčiais. VISKĄĄĄĄ) dabar baisiai madingi. Ne tik juos darytis, bet ir aptarinėti tuos, kurie darosi, kodėl jie darosi. Juos tyrinėti, tyrinėti selfius ir jų autoriams pripaišinėti žemą savivertę, kompleksus, dėmesio ir pripažinimo reikalavimą, net pradėta kalbėti apie taip, kai selfiai sukelia savotišką priklausomybę – įkeli savo prastą nuotrauką, kur esi atseit labai gražus/šaunus/nuostabus/įdomus/kitaip socialiai priimtinas, sulauki palaikymo, išreiškiamo patiktukais (nuostabus lietuviškas terminas vietoje like. Nors galėtų tikti iš širdelėms Intsgramoje, +1 google plus, žvaigždutei Twitteryje ir t.t.) ir komentarais, tada įkeli dar, gauni dar, įkeli dar, tada negauni atsako, ar gauni per mažai, užsifrustruoji, įkeli dar dar dar, arba išsitrini iš Instagramos ir verki į pagalvę, nes niekas tavęs nemyli. Ir tai visai gali būti tiesa, nes žmones tai erzina ir jie ima tavęs vengti, ypač jei mėgsti save fotografuoti netikėtose erdvėse, prie staiga iš niekur nieko atsiradusio veidrodžio viešajame tualete arba prie tvoros, arba koks skirtumas kur. Bent jau spauda taip rašo, kad selfiai skatina susvetimėjimą. (Bet daina tai savotiškai gera, tokia apžvalginė.)

#4 Knygos

Skelbiu šią vasarą mažiausiai perskaitytų knygų vasara. kai man buvo gal 14, per vasarą sugebėjau perskaityti 36 knygas, tai buvo mano rekordas. Šią vasarą perskaičiau, turbūt, dvi. O gal tris. Bet turbūt dvi, nes ta kita buvo pavasarį. Knyga nr. 1 Italo Calvino „Nematomi miestai“. Jei nemėgstate knygų, jums nepatiks. Knyga nr. 2 David Eagleman „Incognito. Slaptieji smegenų gyvenimai“. Jei nemėgstate knygų, visai gali patikti.

Vasaros skaitinys

Knyga parašyta labai paprastai. Taip paprastai, kad gauni gerą bendrą suvokimą apie tai, kaip vyksta mąstymo procesas, tiksliau, kas įvyksta iki mąstymo ir kas lemia, kad mums ateina vienokios ar kitokios mintys į galvą, kad kaip nejaučiame savo ėjimo, nejaučiame ir mąstymo ir apskritai, kad mūsų sąmonė tokia maža ir nesavarankiška dalis visų savaime veikiančių smegenų kontekste, kad net nėra ko kalbėti, kad žmonės turi laisvą valią. Tai įdomi tema ir paaiškinta taip, kad nieko bendro su gamtos mokslais neturintis žmogus suprastų apie ką eina kalba. Gal ir gerai, man vietomis tie autoriaus nauji terminai, nes „originalių skaitytojas gali nesuprasti“ skaitėsi labai šiaip sau, ypač, kai procesus smegenyse prilygindavo JAV Senatui ir kaip jame dvi politinės partijos derasi, arba „zombinės sistemos“. Bet ir pats autorius tikėjosi pasipiktinimo šia knyga, kad labai populiariai parašė. Kita vertus, ten pakankamai daug nuorodų į rimtus šaltinius, tai tiek to. Geroji dalis, kad tokios paprastai parašytos knygos labai gerai padeda į viena sujungti jau turimas žinias, arba padeda geriau jas suvokti, lyg sudėliojus turimas knygas nebe pagal viršelių spalvą, bet pagal geografiją, arba pagal chronologiją. Ir suteikia daug daug daug apmąstymų, kurie labai siejasi su kitomis veiklomis.

#5 Kitos veiklos

Kad ir kaip ironiškai atrodytų „kitos“, tai medicina virš to, ką duoda universitetas. Skaitymai, lindimai į gelmę, kalbėjimaisi su kitais ir stebėjimas kaip ką galima pajudinti, kad būtų geriau.

Tai štai. Vasara baigiasi, vėl bus medicina, pacientai ir gydytojiški dalykai, tai grįšiu prie dažnesnio rašymo.

____
*Jei turite Twitteri, rekomenduoju Nein.