Turbūt visi žinote, kas yra placebas. Ir gal netgi žinote tokias jo savybes, kaip kad veikimo ir lūkesčių sąsajos, pavyzdžiui, jei šalutinės reakcijos turi būti dažnos, tai ir gaunančiam placebą žmogui jos pasireikš. Arba raudoni placebai efektyvesni už mėlynus, o mėlyni efektyvesni už baltus. Tačiau ne tik placebai pasižymi tokiais, atrodytų, su pačia medžiaga nieko bendro neturinčiais poveikiais. Turbūt irgi žinote, kad geriau veikia tie vaistai, kurie supakuoti į gražias dėžutes ir tie, kurie yra brangesni. Arba, kad nemokamos psichoterapijos nebūna, nes ji greičiausiai nebus veiksminga.
Oi, palaukite, ką tai bendro turi su labdara? Labai daug ką, bet apie viską iš pradžių.
Pirmą kartą išgirdau mintį, kad labdara nėra absoliutus tyras gėris, kaip mums visiems sako, per muzikos pamoką šeštoje, berods, klasėje, kai mokytoja pasakė, kad šitie jūsų timberleikai ir spyrsės (čia tik pavyzdys) užsiiminėja paradais viešai šelpdami tuos, kurie jiems iš tiesų nerūpi, o vat tokia Enya duoda labdarą tyliai ir tuo nesigiria. Tada žinutė buvo tokia, kad labdara yra būdas pasireklamuoti ir greitai susirinkti karmos taškų ir nusipirkti indulgenciją, jei kažką pridarei ar prišnekėjai, kas nėra labai padoru. Ir dar vienas epizodas su labdara buvo, kai pamačiau tuos labdaros gavėjus. Tai buvo paauglė mergaitė ligoninėje su afigienais sportbačiais. Aš tokių gyvenime nesu turėjusi, nes nu neįperku, ir tėvai man nebūtų galėję tokių nupirkti. Nors nesu auksinis jaunimas, bet šeimą, iš kurios esu kilusi, būtų galima apibūdinti plačiu terminu žmonės, gaunantys didesnes, nei vidutines mėnesines pajamas. O ten kažkokia mergaitė iš vaiknamio su sportbačiais, kuriuos gavo todėl, kad yra „likimo nuskriausta“. Arba dar prisimenu kaip vaikystėje stebėjausi, kad piešiu su senais arba pigiais pieštukais, nors mano tėvai taip dirbdavo, kad mažai namie matydavau, kai socialiai remtinų šeimų vaikai ateina su naujais, gražiais, ryškiais pieštukais. Ir visa kita kanceliarija. Bet čia tik senos emocijos.
O šiandien sėdime su vienu bičiuliu pavėsyje ant suolelio prie Katedros aikštės ir prie mūsų prieina visuomenei (slapčia) pats maloniausias tipažas: mielas beveik paauglys berniukas su akinukais ir maloniu balsu. Paprašo labdaros. Mes nedavėme, bandė pasakoti, kaip tai yra gerai, aš jam tik pasakiau, kad man tai atrodo nieko gero, ir, kad atleisk, bet mano vertybių sistema nelaidžia duoti labdaros. Bičiulis sakė, kad sužlugdžiau berniuko naivų tikėjimą pasauliu, žmonių gereaširdiškumu, palaužiau jo moralę ir panašiai. Nieko aš ten ypatingo jam nepasakiau, Būčiau labiau palaužusi moralę, jai būčiau paklaususi, kodėl, jei taip rūpinasi žmonėmis, renka labdarą tokiai mainstream grupei, kaip vaikai, kuriems visi renka lėšas, o ne nuskurdusiems milijonieriams, kaip šiame filmuke:
O jei rimai ir be didelių demagogijų, labdara sukuria labdaros poreikį. Ir labdara demoralizuoja, išskirdama ir sumenkindama tą grupę, kuriai labdara yra skiriama. Pavyzdžiui, jei anonimiškai į dėžutę įmesdami penkis litus remiate neįgaliuosius, tai sakote, kad čia viskas okay, nes juk jie neįgalūs, patys niekada negalės užsidirbti savo protu, talentais, gebėjimais. Kad jie kažkokie mažiau žmonės, todėl reikalingi išskirtinio dėmesio, rūpesčio ir paramos. Bet gi yra lengvas sprendimas, įmesti pinigų dėžutę ir koks skirtumas, kad imate atlyginimą vokeliais, o už jūsų nuslėptus mokesčius nebuvo pagerinta infrastruktūra tiems patiems neįgaliesiems bendrojo lavinimo mokyklose arba profesinio ir aukštojo mokslo institucijose, kad nėra pakankamai žemagrindžių autobusų, o jei ir yra, tai užimate vietas neįgaliesiems. Ai, o žinote, kad kai duodate labdarą neįgaliesiems, tai tada jau galima į jiems skirtas vietas statytis visureigius bei eiti į jiems skirtus tualetus, geras, ką? Arba, jei samdai žmones, tai darbo vietų nebūtina pritaikyti, tiems, kas juda ratukuose, nes o kam, yra labdara. Ką noriu pasakyti yra tai, kad jei jums iš tiesų rūpi, šiuo atveju, neįgalūs žmonės, galite prisidėti realiais ir matomais darbais, kurie tuos žmones įtrauktų į gyvenimą, o ne dar labiau atskirtų nuo jo. Užuot davę tiems žmonėms pinigus, arba priemones dykai, geriau sudarykite sąlygas mokytis, dirbti ir užsidirbti, sąlygas judėti erdvėje ir kitaip dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Arba man dar labai patinka labdara vaikų namams. Ū, juk vaikučiams. Aha, jo. Labdara vaikų namams reiškia, kad vaikų namai yra gerai. Kad didelės institucijos, kuriose uždaryta krūva vaikų ir kurie negauna adekvataus suaugusiųjų dėmesio, neišmoksta socialinių ir buitinių įgūdžių yra puiki vieta vaikams augti. Nes parėmei ir staiga nebereikalinga tampa spręsti įvaikinimo problemas, staiga nustoja egzistuoti prievarta ir nepriežiūra tose įstaigose. Bet palaukite, tai dar ne viskas, šitos įstaigos tokios nuostabios, kad galima skirti iš valstybės biudžeto milžiniškas sumas jų išlaikymui, darbuotojų atlygiams, o patiems vaikams galima jau skirti truputį mažiau dėmesio, nes gi yra labdara, vaikams drabužių, kompiuterių ir žaislų bus nupirkta tiek, ir tokių, kokių neturės vieno iš prekybcentrių vienišos kasininkės vaikai. Nes vieniša kasininkė yra amorali pasileidelė, kam nesusituokusi vaikų pasidarė, be to, šeima juk tik vyras, jo nuosava žmona ir vaikai. Hm, o gal iš jos atimti vaikus ir atiduoti į vaiknamį, nes mažamečiams girdint nusikeikė?
O, dar yra nuostabi labdarių mėgstama kategorija, tai ligoninės ir ligoniai. Nes labdara staiga išsprendžia vadybos nemokšiškumą ar geriausiu atveju mėgėjiškumą, darbo kultūros, efektyvaus resursų naudojimo problemas, padeda praktiškai pritaikyti įrodymais pagrįsta mediciną. Kam plautis rankas prieš ir po kiekvienos procedūros, naudoti dezinfektantus, vienkartines pirštines ir panašiai (nes taigi visa tai kainuoja), kai iš labdaros gauni prabangių antibiotikų, kuriais bus galima gydyti hospitalines infekcijas. Kam pirkti mažiau traumuojančias priemones, nesukeliančias sunkiai ir brangiai gydomų komplikacijų, kai iš labdaros duoda paprastesnių priemonių. Kam dar papildomai rūpintis naujesniais, efektyvesniais, specifišesniais vaistais, kai yra duotų nemokamai, na ir kas, kad ne visiems pacientams tinka, tegu nueina į vaistinę ir patys nusiperka, mes tai tik šituos turime.
Bėda su labdara ta, kad ji sukuria problemos sprendimo iliuziją. Kai atrodo, kad kažką turi, bet iš tiesų viskas, ką turi, tai nusgręžimas nuo problemos ir nuo jos sprendimo paieškų.
Labdara neklausia, kodėl yra problema, bet tiesiog ima ir ją finansuoja. Tarkime, jei butą vis įskrenda širšių, tai toks labdarys padėtų jas išvaikyti, arba užmuštų, o jos vis atskristų, atskristų, atskristų. Nes neklausia kodėl yra širšių. Jei paklaustų, sužinotų, kad virš lango yra lizdas. Oi, bet juk ne jų jėgoms tą lizdą išardyti, jie geriau po vieną galabys, nes taip lengviau, paprasčiau, greičiau. rezultatas gi panašus, ką ne?
Kai duodi labdarą, jautiesi padaręs labai gerą ir gražų darbą, jautiesi kilniai ir pakiliai. Kažkokiam anonimiam gavėjui padėjai palengvinti penkias minutes būties, sveikinu, esate šaunuoliai.
Vienintelė labdara kurią tikrai suprantu, tai yra labdara laiku. Kai savo laiką skiriate kokiams nors konkrečiam vaikui (pavyzdžiui Big Brothers Big Sisters projektas), kai savanoriaujate, kai padedate perdažyti sienas, ar daugybė kitų veiklų.
Jei turite pakankamai pinigų, kad galėtumėte kitiems finansiškai padėti (pavyzdžiui, net jai gaunate minimumą, penki litai šeimos biudžeto ypatingai nepablogins), tada geriau aukokite aiškioms ir prasmingoms iniciatyvoms. Jaunimo linijai, nes tai ne labdara, o prisidėjimas prie gyvybių gelbėjimo, nes kiekvienas litas padeda priimti skambučius. Jei jums gaila vėžiu sergančių vaikų, tai nueikite užsirašyti į kraujo centrą, kad paimtų mėginius, galbūt tapsite kaulų čiulpų donoru, o gal šiaip tapkite kraujo donoru. Jei to atrodo negana, galbūt rasite kokią šeimą renkančią pinigus savo vaiko gydymui, padėkite jai. Tada bus ne akla labdara, o reali pagalba, kai žinosite kam padedate, kai atsiras ryšys.
Bet vis tiek manau, kad geriausias dalykas, kurį galite padaryti, tai mokėti mokesčius, nesilankyti vietose, kuriose neduoda fiskalinio kvito arba nepeirkti iš tų, kurie neduoda kasos čekio. Nes už tuos pinigus, kuriuos sumokate mokesčiais, gerinamas visų šalies žmonių gyvenimas, tų pačių socialiai pažeidžiamų grupių, kurioms nešate labdarą, taip pat. o slėpdami mokesčiu atimate iš jų tą galbūt vienintelį duonos kąsnį, jei jau norite graudžių frazių (nes būtent graudžiomis frazėmis ir rimtais veidais skatinama aukoti).
Labdara sprendžia tik mažą dalį pasėkmių, visiškai nesigilinat į reiškinio priežastis. Labdara yra neefektyviai naudojamos lėšos (įsivaizduokite du turtuolius, vienas pinigus duoda vargšams paremti, kitas tą pačią sumą išleidžia prabangos prekėms. Ir BUM – vargšai pinigus pravalgo ir naudos gauna mažai, o už prabangos prekėms išleistus pinigus išmokami atlygiai juos gaminusiems ir pardavusiems žmonėms, medžiagas išgavusiems žmonėms, galiausiai surenkami mokesčiai, iš kurių apmokamas bendro naudojimo gėris, kaip gatvės ir jų apšvietimas, ir t.t. Pirmu atveju varguoliui nereikia dirbti, jis toliau tampa pašalpos gavėju, antru atveju sumoka už dalyvavimą procese, skatinat jame dalyvauti). Labdara neretai yra tik reklama labdariams ir jos iniciatoriams. Labdara įtvirtina paternalizmą, nuvertindama labdaros gavėjų galimybes patiems savimi pasirūpinti. Labdara naudingesnė valstybei, nei tikslinėms grupėms. Labdara išskiria vienas grupes iš kitų, remdama pagal emocines simpatijas, o ne tikrą poreikį (pavyzdžiui, patraukliau remti vaikus, nei psichikos sutrikimų turinčius asmenis, nes juk visi žino, kad psichai tai žiauriai pavojingi, juos reikia uždaryti, nes antraip visus nužudys, o vaikai, ypač iš vaikų namų, yra šventi angelėliai). Tarp labdaros ir mokestinės sistemos galima stipri priešprieša. Ir galiausiai, labdara yra neefektyvi.
O dabar grįžtu prie pradžios, kur apie placebą ir brangius vaistus. Efektas priklauso ir nuo pastangų ir įsitraukimo. Kai žmogus gauna nemokamai kažką, jis to nevertina. Kai žmogus dalyvauja procese ir susimoka už dalyvavimą, rezultatai būna reikšmingesni. Štai, jei norite kam nors padėti, arba skirkite savo asmeninį laiką ir dėmesį, arba jei laikas per brangus, duokite pinigus tiems, kuriuos žinote ir kai žinote kam ir kaip jie bus panaudoti.
p. Emilija, man regis pasiklydote.
1. Valdiškoje medicinoje aiškiai įžiūrite vadybos nemokšiškumą/mėgėjiškumą, darbo kultūros, efektyvaus resursų naudojimo problemas, bet raginate vietoj privačios labdaros pasikliauti valdžia (daugmaž, sąžiningai mokėk mokesčius, tada valžia turės iš ko visais pasirūpinti). Ar ne naivu tikėtis, kad kitose srityse valdžia bus efektyvesnė nei medicinoje?
2. Piniginę labdarą vadinate būdu greitai susirinkti karmos taškų ir nusipirkti indulgenciją, bet tuoj pat sakote, kad geriausias dalykas, kurį galite padaryti, tai mokėti mokesčius. Kai labdara rūpinsis, t.y. jūsų pinigus dalins tarpininkas (valdžia) -- tai jau nebebus indulgencija?
3. Sakote, kad labdara įtvirtina paternalizmą, nuvertindama labdaros gavėjų galimybes patiems savimi pasirūpintibei išskiria vienas grupes iš kitų. O kai valdžia dalins jūsų pinigus ar gėrybes tais pačiais labdaringais tikslais, tai bus kitaip?
Padėti kitiems yra gerai ir gražu, bet tai nėra moralinė pareiga.
Dėkoju už komentarą. Tačiau man irgi susidaro vaizdas, kad jūs arba mane klaidingai supratote, arba irgi plakate dalykus į vieną. Pavyzdžiui, kad valdžia užsiima labdara. Na neužsiima, o paskirsto resursus. Pavyzdžiui, finansuoja žmonių išsilavinimą, užlopo gatves, apšviečia pastatus ir t.t. Galima būtų nueiti iki absurdų aiškinantis kaip valdžia skirsto viešus pinigus ir apie tai, kaip efektyviai tai daro, todėl nematau prasmės toliau plėtoti šią temą. :)
Išties, valdžia užsiima daugeliu dalykų. Bet jūsų straipsnis ir mano komentaras į jį buvo apie labdarą. Valstybė užsiima ir rūpinimusi našlaičiais ir neįgaliaisiais, skurstančių šelpimu ir pan. Jūs agituojate mokėti mokesčius ir pasikliauti, kad valdžia juos efektyviai panaudos šiems tikslams, nors iš savo profesinės srities -- medicinos -- puikiai žinote, kad valstybė nėra efektyvi…
Aš siūlyčiau valstybei tuo neužsiimti, o palikti privačiam sektoriui (pavyzdžių yra ir dabar -- Caritas), kuris iš prigimties yra efektyvesnis. Atitinkamai sumažinus mokesčius, žmonės turėtų iš ko remti tokias privačias organizacijas. Dabar daugelis žmonių to nedaro, nes, jūsų terminais, yra gavę indulgenciją: aš moku mokesčius, tad vargstančiais pasirūpins valstybė.
Valdžiau skirsto resursus, bet nebūtinai pagal tuos kriterijus, su kuriais sutinka mokesčių mokėtojai ir tikriausiai tai yra didžiausia mokesčių nemokėjimo priežastis. Žmonės nenori mokėti mokesčių, nes nemato prasmės -- jiems mokesčių mokėjimas tėra pinigų netekimo (ir dar priverstinio) forma.
Čia labai tinka tavo jau išsakytas pavyzdys su sportbačiais -- tau atrodo, kad gavus X sumą už ją visą nusipirkti sportbačius yra nesąmonė, o X sumą gavusiam žmogui atrodo nesąmonė, kad tu turėdama X sumą neperki tų sportbačių!
Čia būtų galima ne tik šitą temą, bet net visą įrašų seriją išplėtoti!
IMHO, tu nesi prieš labdarą (remiuos berods 10-12 pastraipom), nes tiesioginė (neatlygintinė) pagalba, kai žinai, kad kitam blogai, o tu gali padėti yra (or so I think) pati tikriausia labdara in its old school form, yo.
What you have a problem with yra ne labdara per se, bet ta jos forma, kurią žmonės naudoja kaip tam tikrą sąžinės ramentą. „Nu tygi vaikų namams/neįgaliesiems/whatever paaukojau“ naudojimas vietoj tikrai reikšmingų dalykų darymo.
Būtent