Greitai bus savaitė kaip mes internuojamės,  o kai kurios procedūros daromos kasdien ir kažkaip imi manyti, kad čia jau viskas aišku, nuspėjama ir lengva. Tai ne. Per tracheostomiją šiandien prakaitavau kaip reikiant, o paskui išėjus buvo sunku judinti kelius, kaip skaudėjo. Tracheostomija (lot. treachea – gerklė, graik. stoma – pažodžiui burna, o šiaip skylė) yra šiaip paprasta procedūra, kuri daroma sunkai sergantiems ligoniams, kurie patys negali kvėpuoti ir jiems reikia ilgalaikės dirbtinės plaučių ventiliacijos, arba tokiems, kurių kvėpavimo takuose kaupiasi labai daug sekreto, pavyzdžiui pūlių, ir kai reikia nuolatos atsiurbinėti, arba kai kvėpavimo takuose yra dėl kokios nors ligos atsiradęs kvėpuoti trukdantis susiaurėjimas. Operacijos esmė, kad atidalinami audiniai kakle, trachėjoje padaroma skylė ir į ją įstatomas reikiamo dydžio vamzdelis, viskas trunka tiek, kiek viena gera Pink Floyd daina.

Taigi, šiandien viskas kaip įprasta, išskyrus tai, kad nusprendėm operuoti ligonį jo paties lovoje, kad nereikėtų kyloti, neatsijungtų visokie vamzdeliai ir panašiai. Operuoti ne visai patogu, nes lova plati ir dėl to apsunkėja priėjimas prie ligonio, taip pat ji šiek tiek žemiau nei operacinis stalas. Prasideda operacija, atidalina kaklo (o ligonis to kaklo beveik neturi) audinius ir tada o kas čia?! auglys? skydliaukė? čia, tokioje vietoje, nu jo, būna, bet kieta, kažkokios nedraugiškos spalvos, tai dar paėmė biopsiją. Apskritai tai ten viskas šalia, viskas prie pat, tas daiktas aplinkui skydliaukę užėmė beveik visą plotą, nieko ten nesimatė ir dar vis kraujas užlieja, na, kraujas nusiurbiamas. Didysis nepatogumas man, kad keliais buvau įsirėmusi į lovą, rankose kabliai, visa keistai persikreipusi ir bijau pajudėti. Dėl netikėtų radinių operacija ištįso. Viskas būtų nieko, tik 15 minučių tokiai gražiai gležnai būtybei kaip aš išstovėti nejudant nepatogioje padėtyje ir bijant sujudėti – truputį nepatogu. Tai paskui ir ėjau per koridorių iki stalų, prie kurių rašome operacijų protokolus, truputį kaip mumija ir toliau galvojau, kad ne, chirurgė nebūsiu. Arba operacijos daromos autopilotu, arba iššoka koks žavus netikėtumas ir būna adrenaline rush. Chirurgams gal patinka, man ne.

Bet medicina apskritai būtent dėt tų netikėtumų man ir patinka. Čia niekada nebus taip kaip vakar. Pacientai skirtingi, kiekvienas su savo įdomia patologija, unikalia gyvenimo istorija, ar anatomine variacija. Nors kai kurie gydytojai, ypač chirurgai, labai mėgsta šabloniškai vertinti viską, ką negalime išoperuoti ir taip suniveliuoja pacientus (bet nieko, atveria ertmes ir pamato netikėtumų, taip jiems ir reikia, tegu neįsijaučia, kad jie vis tiek vienodi).

Visgi šiandien operacinėje visai patiko, nes asistavau torakoskopinėje (lot. thorax  – krūtinės ląsta, graik. skopos – taikinys) operacijoje. Tai tokia operacija, kai krūtinės sienos šone padaromos kelios skylutės, įpučiama oro, per vieną skylutę įvedama kamera, per kitas įrankiai, su kuriais atliekamos įvairios manipuliacijos. Buvau camera man ir man gerai sekėsi. Tos treniruotės Santariškėse po paskaitų, niurkant simuliatorius, chirurgijos įskaitai gauti praėjo ne veltui. Bet ta dalis, kur mokėmės dirbti su įrankiais, akivaizdžiai buvo nepakankama. Elena parsinešė į namus pianą, kad išmoktų tinkamai manipuliuoti juo kaire ranka. Mano chirurgas iš manęs to nereikalauja, jis apskritai beveik nieko iš manęs nereikalauja, nes pasakiau, kad būsiu terapeutė. Kitai internei, kuri šiandien atėjo į Elenos skyrių irgi liepė išmokt pianu grot. Bet ne tik kaire ranka, o abiem.

Elena net virtuvėje darydamasi kavą mokosi naudotis instrumentu

Po savo praktikų važiavome namo, bevažiuodamos sugalvojome, kad jau pats laikas aplankyti įstabų prekybos centrą Šeškinė (jis taip nesivadina, čia mes sugalvojom, nes atrodo, kaip Šeškinė, raudonas, aptrupėjęs, išklijuotas mažytėmis raudonomis plytelėmis, apšvietimo beveik nėra, nes dauguma lempučių vietų išpuvusios, žodžiu, kaip Šeškinėje, tik kol kas nesugriuvę). Ten dar yra prekybos centras, kuris tikrai vadinasi Pas Stanislovą. Ir jame prekiauja visokiais niekučiais. Dar nusiaubėme Gausą. Elena nusipirko dar maikučių, lyg dar būtų negana (Elena „Nu tai aišku, kad negana„). Ji jų turi daugiau, nei aš išvis čia atsivežiau drabužių (Elena „Nu aš pasiemiau tik reikalingiausius rūbus ir namie palikau dar pilną spintą„). Na, o pati ieškojau striukės. Iš pradžių maiviausi, kad ai, nereik, nereik, neperku jų nuo mokyklos laikų, man gal labiau paltukai ir panašiai patinka, tai, kas nešiugžda. Tai ar radau striukę? Ne. Nusipirkau kožankę. Ir dar ilgą juodą sijoną. Tai dabar atrodysiu kaip jaunystėje. Bet žinot, tas univero baigimas.

O paskui Elena, kaip padori namų šeimininkė, virė sriubą. Spėkit, kaip iš jos rankiojosi patinkančias daržoves. Teisingai. Su pianu.

O rytoj vėl budžiu priėmimo skyriuje.

P.S. Mūsų kursiokė irgi pradėjo rašyti savo internatūros nuotykius. Jos internatūra Erfurte, Vokietijoje, turėtų būti labai įdomu! :)