Šiandien buvo susitikimas su rezidentūros vadovu ir, žinoma, kitais rezidentais. Nustebino kiek daug įstojusiu yra iš LSMU, ne todėl, kad iš Kauno, bet todėl, kad labai daug kursiokų minėjo, kad irgi stos į šeimos mediciną, labai daug žmonių buvo atėję į motyvacijos pokalbį, be to, stojo ir tie, kas pokalbyje nedalyvavo. Taigi, buvo visai daug neįstojusių, nors rašė šeimos mediciną pirmais numeriais. Bendrai paėmus, dauguma įstojo ten, kur norėjo (kita vertus, kai kurie norus labai modifikavo pagal savęs vertinimą, o tie, kas save pervertino, o tokių buvo ir ne taip jau mažai, neįstojo išvis niekur). Būsimi kolegos, o daugiausiai kolegės labai įvairūs. Kai kuriems tai antra rezidentūra. Yra mergina, buvusi vilnietė, bet 16 metų gyvenusi Ukrainoje, yra siras, baigęs LSMU. Yra tokių, kurie svajojo būti šeimos gydytojais, bet ir tokių, kuriems tai atsarginis variantas. Kad ir kaip ten būtų, manau bus labai įdomu bendrauti ir bendradarbiauti su tokiais skirtingais žmonėmis.
Dar šiandien tapau šeimos medicinos rezidentų seniūne. Kol kas pirmoji privilegija ta, kad visus (tikiuosi) pažinosiu ir visų kontaktus turėsiu. :) Buvau vienintelė, kuri pasiūlė. Nors negaliu atmesti varianto, kad kažkas turėjo kokiame smegenų kamputyje mintį irgi iškelti kandidatūrą, bet išvadavau nuo šios atsakomybes. Anyway, koks skirtumas. Nors man asmeniškai tai dar labiau paskatinimas stengtis būti kuo arčiau aktualiausių naujienų, stengtis kuo labiau bendrauti su įvairias žmonėmis ir iš įvairių pusių, palaikyti kontaktus, o galbūt turėti įtakos savo mokymosi procesui. Iš kitos pusės, man patinka būti įsitraukus į veiklas ir dalyvauti procesuose, gauti informaciją ir ja dalintis. (Netikėta, ar ne, kai rašau blogą.)
Štai pavyzdžiui, man labai patinka įvairūs dešinieji apžvalgininkai (tai tokie dažniausiai papiktinti dėdės ir rečiau piktos tetos, kurių rašinius galima rasti populiariuose portaluose, jų blogus, regionų spaudoje ar socialiniuose tinkluose). Man patinka jų rašymo stilius, taiklios įžvalgos ir panašiai, bet pati, kad ir ką galvočiau, ar kad ir kiek piktumo savyje turėčiau (nes ot imu ir netikiu visuotinai pozityviu nusiteikimu), mano profesija mane įpareigoja visais gyvenimo atvejais maloniai šypsotis ir pagarbiai bendrauti. Kai mane kas nors siunčia į tolimus kraštus, kai nepagarbiai bando kalbėti, turiu būti rami ir santūri. Nors čia gal ne toks ir sunkus variantas, kartais suveikia tas, kad esi tiesiog aukščiau nei tie žmonės, kurie akivaizdžiai kažkuriuo vystymosi etapu negavo adekvataus auklėjimo. Bet kartais labai sunku susilaikyti nepasakius ką galvoji apie tuos žmones, kurie nusišneka (ar tau atrodo, kad jie nusišneka). Arba kurie elementariai nesupranta, ką jiems sakai. Arba, mano galva, viena blogiausių žmonių kategorijų, kurie nežino, kad nežino ko nori, t.y. kurie tavęs ko nors paprašo, padarai kaip parašyta, o jie supyksta, kad padarei ne tai. Arba klausia, tu atsakai, o jie varto akis (pavyzdžiui dažna situacija su adresu, nes tu turi kažkokiu būdu perskaityti jų mintis ir suvokti, kad kai klausia adreso, tai klausia ne gatvės pavadinimo ir namo numerio, o šalia esančių orientyrų ir su kokiu troleibusu ten nuvažiuoti).
Jei kartais kiltų noras taip padaryti, reikia prisiminti, kad nu nu nu.
Kai esi gydytojas, tai esi ne tik tada, kai sėdi savo kabinete ir būni su baltu chalatu. Gavęs diplomą, kartu gauni savotišką žymę, kad čia tas žmogus, į kurį, jei ką, galima kreiptis. Ir jei negali, o kartais galbūt dėl įvairaus svarbumo priežasčių nenori padėti žmogui, kuris prašo ko nors susijusio su tavo išsilavinimu, turi labai aptakiai išlaviruoti, nes žmonės stebi, atsimena ir kalbasi. Kai kas nors paklausia kokių sveikatos patarimų, irgi reikia ne tik atsakyti, bet bent viename smegenų vingyje būti įjungus režimo galvok apie savo reputaciją.
HAHA >:D Dabar pavarysiu iš kairės tvoros pusės. Manau vėliau tas sunkumas susilaikant nuo pasakymo ką galvoji išnyks.
Kaip suprantu jis kyla kaip gynybinė reakcija kitų žmonių neišsilavinimą ir nesusivokimą ko jie nori. Pvz.: matant kaip kitas kažką blogai daro tokiu atveju norisi paimti ir padaryti pačiam (kad net ir taip pat blogai), bet išlaikant galią savo rankose. Dar galvoju, kad kartais tas sunkumas kyla iš socialinio narcizizmo. Šį jausmą tikriausiai išgyvena didžioji dalis žmonių, bet gydytojai, kaip labai teisingai pastebėjai, jį turi arba nuslėpti, arba nejausti. Manau didžioji dalis anksčiau ar vėliau nebejaučia, nes tiesiog gerai pažįsta žmones ir klausosi ne kaip ir ką žmogus kalba, bet tai, ką žmogus nori pasakyti :) Kai jų nesiklauso, jie galvoja ne „šikna, nu pasiklausyk, čia gi tau svarbu“, o „kodėl tu manęs nesiklausai? Kažką aš čia labai esminio pražiūriu…“.
Ai -- ir dar labai džiaugiuosi, kad tapai mūsų seniūne! :D Man irgi labai patinka, kad tarp rezidentų bus daug įvairių ir skirtingų žmonių. Manau iš to daug laimėsime, tiek mes patys, tiek mūsų būsimi pacientai :)
O siaube, tik dabar suvokiau, kaip mūsų kaimynę(kuri yra med. sesutė) turėtų užknisti tai, kad kokiai nors ligai užpuolus, vis paklausiam jos patarimo prieš kreipdamiesi į gydytojus. Ir visai nepagalvojam, kad žmogus gal bent namie nori paiilsėt nuo darbo. Na, bet ką padarysi, gydytojas ne profesija, o gyvenimo kelias, matyt… O tą visada smegenyse įjungtą /galvok apie savo reputaciją/ tai aš laaabai suprantu -- mano mama mokytoja, todėl mokykloj visada buvau itin pavyzdinga, nes bet kokį priešgyniavimą/namų darbų nepadarymą visi sutiktų su pasibaisėjimu, nes gi „čia mokytojos dukra“, o dabar pati studijuoju ir ketinu tapti mokytoja, tai, matyt, taip ir neteks pabėgti nuo to vidinio balselio, kuris neleidžia daryt durnų dalykų ir gadintis savo įvaizdžio žmonėse, taip sakant.
Chach :D
O taip, visi kas turi bent kokį su medicina susijusį išsilavinimą tikrai būna kamuojami artimųjų ir draugų tais klausimais. Ir kaip teisingai pastebėjote, čia labiau gyvenimo būdas. Ir kaip Justė ankstesniame komentare parašė, iš tiesų tai tas susilaikymas nuo nemandagaus bendravimo yra iš tiesų labai natūrali ir spontaniška reakcija. Tik po to būna, kai koks nors pacientas išeina pagalvoji, kad „wtf did I just heard“
Norėjau paklausti, kodėl tu atlikai internship’ą būtent Klaipėdoje, o ne Vilniuje, kur įstojai į rezidentūrą? Negi nebūtų buvę praktiškiau susipažinti su Vilniaus ligoninėmis, galbūt užmegzti pažinčių su būsimais gydytojais? Ar įstojimui į rezidentūrą ir mokymosi procesui joje, šis familiarumas yra neaktualus? Paskutinis klausimas, kodėl pasirinkai tapti Šeimos gydytoja? Gal net galėtum tam parašyti atskirą straipsnį?
Klaipėdoje mažiau studentų. Tai iš esmės buvo pagrindinis argumentas, nes tada daugiau gauni asmeninio dėmesio. Kai esi vienintelis tame skyriuje internas, natūralu, daugiau pamatai, pačiupinėji.
Kadangi svarsčiau ar labiau noriu į šeimos mediciną, ar į psichiatriją, tie gydytojai kuriuos sutikčiau per internatūrą buvo neaktualūs, tai ir ne taip svarbu ir miestas. O dėl tų „pažinčių“, tai jos spėjamos susikurti dar iki tol -- per vasaros praktikas, darant smd darbus.
O šeimos medicina, nes čia daug medicinos, nes čia esmė, čia įdomu, čia ilgalaikis kontaktas su pacientu ir galimybė užsiimti prevencija ir profilaktika. Nu ir šiaip, nes bus labai visokių dalykų. :)
Ar atsakiau? :D
Atsakei :)
Bet gal galėtum plačiau papasakoti apie SMD mokslinius darbus, kada juos dažniausiai studentai ruošia, ar jiems užtenka laiko turint omeny ir taip įtemptas studijas, kokio pobūdžio būna tie darbai (t.y. kokios temos?) ir nuo kurio kurso galima dalyvauti SMD būreliuose? Kiek pati juose dalyvavai?
SMD galima lanktyti nuo bet kurio kurso, bet iš esmės pradeda studentai vaikščiuoti nuo kokio ketvirto kurso, į kai kuriuos nuo trečio -- kai jau būna laiko. Sudreinti su studijomis nėra sudėtinga, ypač nuo 4k, kai mokomės ciklais, krūviai būna gal net sakyčiai nedideli (čia palyginus su žemesniais kursais). Pati padariau tik du darbus. Lankiausi būreliuose nereguliariai, labiau pagal tai, kokia tema konkretaus susirinkimo metu būdavo aptariama.
Darbų temos pačios įvairiausios. Bet dėl studentiškų žinių ir nulinio finansavimo tai dažniausiai anketinės apklausos arba ligos istorijų nagrinėjimas. Nors kai kurie prisijungia prie jau vykdomų tyrimų su gydytojais ir dirba laboratorijose ar panašiai. Bet čia priklauso nuo studento interesų ir pasiryžimo dirbti. :)
Labai ačiū už atsakymą, bet turiu dar kelis klausimus. Kokia SMD darbų vertė stojant į rezidentūrą, ir ar jų skaičius turi įtakos didesniam balui? Skaičiau, kad sakei duodamas papildomas balas už dalyvavimą, bet gal galėtum plačiau apibūdinti, kiek reikia dalyvauti, kad būtų kuo aukštesnis balas?
Ar labai didelis konkursas į chirurgiją? Ar tiesa, kad jei neturėsi pažinčių šioj srity, įstosi labai sunkiai. Ar čia tik mitas?
Dar kartą ačiū (ir už naują straipsnį :D ). :)
O kas būna jeigu neįstoji į rezidentūrą visai? Tikiuosi galima po metų bandyti vėl? Būtų nefaina prasimokius šitiek metų nepakliūti kur nori. Ir dar -- ar norint pakliūti į norimą finansuojamą rezidentūros vietą reikia labai gerai pabaigti studijas? Pagal ką vyksta tas konkursas?
Po pagrindinio priėmimo būna papildomas. Nes lieka laisvų vietų iš tų specialybių, kur niekas nenorėjo, arba jei atsisakė vietos (pavyzdžiui, stojo į Lietuvą ir užsienį, nes dar nebuvo gavęs atsakymo iš užsienio ligoninės), arba įstoja į kokią apatinę sąraše specialybę ir nebenori.
Dėl norimos specialybės -- priklauso nuo asmeninio noro ir nuo kitų tais metais stojančių norų. yra tokių specialybių, kurios labai madingos ir ten visi nori, pavyzdžiui radiologija, kardiologija, šiemet endokrinologija, vidaus ligos, šeimos medicina, yra tokių, kur mažiau norintčių, pavyzdžiui patologija, laboratorinė medicina, darbo medicina ir kt.
Konkursinį balą lemia visų dalykų vidurkis, profilinių dalykų pažymiai, baigiamojo egzamino pažymys, papildomas balas už SMD veiklą ir motyvacijos balas. VU ir LSMU konkurso formulės smarkokai skiriasi, bet sudedamosiso dalys panašios. VU daugiau reikšmės turi pažymiai studijų metu, LSMU SMD ir motyvacijos balai, jiems taip pat įtrauktas internatūros egzamino pažymys, o VU tokio egzamino nėra.
Mmm, man atrodo, kad kasmet šiek tiek keičiasi ta SMD sistema. Už vieną darba dabar duodavo berods 0,06 balo, kai max gali turėti iki 1 pilno balo. Tai kuo daugiau darbų, tuo daugiau balų. DAr daugiau gali gauti, jei parašai straipsnį. Už patį dalyvavimą būreliuose balų neduoda. Bet dalyvaudami būreliuose studentai turi galimybė susipažinti su gydytojais. Pavyzdžiui, chirurgais :) Jei neturi pažinčių prieš stodamas nieko tokio, pažintys pasidaromos. Bet nereikia suprast, kaip kažką negatyvaus. Jei darai darbus, būni praktikoje, tai tie žmonės, kurie vertins tave per motyvacijos pokalbį žinos, žinos kaip dirbi, žinos ką ir kaip rašai. Arba prakatikos metu gali susipažinti ir tas žmogus galbūt bus tavo mokslinio darbo vadovas, arba baigiamojo darbo vadovas. Maždaug taip.
Jei atvirai, apie smd ne tiek jau daug aš žinau. :D geriau daugiau iš interentų paskaityk: http://www.smd.mf.vu.lt (čia mūsų) arba http://www.smd.lt (LSMU)
Galbūt šie klausimai pasirodys per daug asmeniški, bet tai įdomu ir naudinga medicinos studentui. :) Taigi norėjau paklaust, koks atlyginimas į rankas tavęs laukia šiais metais ir ateinančiais? Kada prasidės rezidentūra; kaip studentams nuo rugsėjo 1d.? Ar atlyginimas pakankamas, kad būtų galima jau gyventi atskirai, ar vis dar gyvensi su tėvais? Kadangi tiksliai nežinau, koks atlyginimas, bet šiaip dėl įdomumo paklausiu: kaip manai, ar bankas duotų paskolą pirkti butą, ar tai realu/įmanoma? Labai lauksiu atsakymo! :)
Rezidentūra oficialiai prasideda rugsėjo 1 dieną VU ir rugpjūtį LSMU.
Gydytojų rezidentų atlyginimo ir stipendijų dydžiai yra vieši. Šitą kopijuoju iš vieno interneto portalo: „jaunesnio rezidento pareiginė alga bus 1342, o vyresniojo rezidento – 1708 litai. Gydytojai rezidentai taip pat gauna Švietimo ir mokslo ministerijos mokamą stipendiją, kurios dydis šiuo metu yra 1248 Lt.“ Dėl gyvenamosios vietos, na, jau riekia žiūrėti pagal konkrečią situaciją. :) Dėl paskolos yra sudėtingiau, nes ją duoda bankas. Banko vienas iš pajamų šaltinių yra palūkanos, o tai gana rizikinga veikal ir jie turi daug saugiklių. Vienas iš jų, kad žmogus turėtų pastovią darbo vietą ir neterminuotą darbo sutartį. Tuo tarpu rezidentai per metus pakeičia apie 5 darbovietes, gali daugiau, gali mažiau, bet iš esmės neturi pastovios vienos darbo vietos ir dirba pagal terminuotą sutartį. Tai yra didelė kliūtis, dėl ko gali negali pvz. pirkti lizingu ar imti paskolos. Nors turbūt su kiekvienu banku reikia tartis individualiai, nes skirtinguose bankuose gali galioti skirtingos taisyklės.
Ačiū už atsakymą, bet juk jeigu įstoji į rezidentūrą, nelabai tikėtina, kad iškrisi, ar tave atleis ligoninė iš darbo. O baigus rezidentūrą, vien pagal statistiką žiūrint, praktiškai ‘visi’ gauna darbą. Mano manymu, čia yra vos ne stabiliausia ir pastoviausia darbo vieta. Ir kaip supratau, vyresnysis rezidentas gauna apie 3k LTL, tai čia tikrai nėra mažai. O kokia tavo situacija, ką tu žadi daryti?
Teorija ir praktika ne visada sutampa, kaip žinoma. :)
O tai, ką žadu daryti, man pirmiausia reiktų susivokti pačiai. Ką žinau -- tai, kad dirbsiu.
sveika, gal ką nors žinai apie neurochirurgijos rezidenturą? ar labai didelis konkursas ten vyksta? gal kas iš tavo grupiokų bandė ten stoti ar įstojo? ačiū už atsakymą :)
Labas.
Iš grupiokų nestojo niekas. Iš kursiokų žinojau vieną, kuris planavo stoti, tai jis ir įstojo.
Dėl konkurso didumo sunku ką pasakyti. :)
Bet yra kitas dalykas -- kur dirbti. Lietuvai neurochirurgų tiek, kiek jų paruošiama nereikia. Nėra darbo vietų. Nebent norėtum važiuoti į užsienį gyventi, bet tada gal iškart verta išvažiuoti. Jei kiltų klausimas -- tai kodėl vis dar ruošia kokius nors plastikos, neuro-, kardiocirurgus, gastroenterologus, endokrinologus ir pan. nors jiems nėra darbo vietų, ir vargu ar bus po 4-6 metų, kai išeis į rinką -- mums irgi kyla tas klausimas. Tiesiog nėra specialistų poreikio planavimo, o rezidentūrų vietos skirstomos ir lempos.
o gal esi girdėjusi ką nors apie šią rezidentūrą, ar labai sunku mokytis?
O ką tada veikia tie, kurie pabaigia tarkim, neuro, kardiochirurgijas, jei nereikia šių specialistų? Ir dar vienas klausimas -- ar sunku įstoti į rezidentūrą užsienyje, pvz Vokietijoje ar Norvegijoje?
Nežinau ką veikia, aš jų nepažįstu :)
Ar mokytis sunku yra subjektyvus klausimas. Ir vėlgi, nestudijavau, negaliu pasakyti.
Į Vokietiją, jei moki kalba nelabai sunku išvažiuoti. Ypač jei esi pabuvęs norimoje ligoninėje per internatūrą ir jiems patikai. Apie Norvegiją nežinau. Žinau, kad švedai nenoriai priims į rezidentūrą, nes pas juos gerokai skiriasi studijų sistema, pvz. internatūra ne 3,5 mėn. o 18.
Labas Emilija, padėk jauniem kolegom, parašyk trumpą apysaką apie dokumentų tvarkymą einant į internatūrą / rezidentūrą. Thanks and good luck ;)
Į internatūrą tai viskas aišku ir tvarkinga būna.
Rezidentams savo nusiunčiau laišką. Jei tavo el. paštas toks, kokį nurodei, kai rašei komentarą, galėsiu persiųsti. :D bet ten tik apie Santariškes.
Tikrai toks. Būtų faina jei atsiųstum.
o šiaip kiek iš grupės (bent jau vidutiniškai) išvažiuoja į užsienį? kodėl pati nepasirinkai rezidentūros užsienyje? :)
Ką žinau. Iš mano grupės pora bus, kiti planuoja po naujų važiuoti.
Likau, nes gyvenimas yra sudėtingas, o aš myliu Lietuvą. Tiesiog taip. Nežinau. Nežiūriu į užsienį kaip į panacėją.
citatos pradžia
šeimos medicina, nes čia daug medicinos, nes čia esmė, čia įdomu, čia ilgalaikis kontaktas su pacientu ir galimybė užsiimti prevencija ir profilaktika. Nu ir šiaip, nes bus labai visokių dalykų
citatos pabaiga
siūlau atsispausdint, įsirėmint ir … išsitraukt po 10 metų…
p.s. aš tik pacientas … ir vakarais gandųklausys… ;-)
Ar žinote, kad gandai kenkia sielos ramybei ir tuo būdu sveikatai? :)
netekėkit/neveskit :-D
? :D
Labas, Emilija,
Čia kažkaip begūglindama apie rezidentūrą Švedijoje užklydau pas tave (labai mėgstu tavo blogą, beje) ir galvoju užklausiu, gal kartais pažįsti žmonių, kurie ten išvažiavo? Ar gal žinai, kiek tai realu/kur ieškoti informacijos apskritai?
Laba, žinau, kad tokių išvažiavusių yra, bet pati su jais nebendrauju. :) O šiaip realu. Kur ieškoti informacijos, nežinau. Greičiausiai turbūt rastum informaciją švedų kalba, bet jei nori ten dirbti, švedų būtina. :)