Pastaruoju metu baisiai mėgstu karus. II pasaulinį, jei tiksliau. Ir jei 2 metus galima vadinti pastaruoju metu. Tai ir matau dabar aplink tik karus, politines provokacijas ir tinkamas vietas apkasams – ir Putinas man naujas Hitleris ir įvykiai Ukrainoje antra Jugoslavija. Tai ir medicinoje tas pats – visi su visais kariauja. Kas vienu, kas dviem, kas visais penkiais frontais.

Bet apie viską iš pradžių.

Didžiojoje scenoje JAV vs Europa. Arba Europa vs Azija. Nu arba dar kokia nors kombinacija iš dviejų žemynų. Taip ir gyvenam: vieni pyksta, kad amerikonai siaubingai daug pinigų medicinai išleidžia ir čia nesąmonė, galima ir pigiau tą patį padaryti, antri burba, kad čia pas jus senoviniai metodai ir jūs čia iš vis kažką ne tą darot. Arba kad „tai čia japaškės tyrimą darė, pas mus nelabai tinka tada“. Ir panašiai. Gražiai, šaltai, tyliai, bet kariaujam, nemėgstam pacientų, kurie išvažiuoja per pusę pasaulio taisyti sveikatos, nusivylę savo šalies/žemyno medikais, bet šiaip sutariam neblogai. Per kongresus vieni kitus pamoko, papasakoja, visi pasišypso ir toliau daro tą patį ir taip pat, kaip ir prieš atvažiuojant kviestiniams lektoriams. Tiesa, dar nelabai mėgstam kitų žemynų studentų, nes pvz. JAV europietiško mediko diplomo nepripažįsta. Bet čia turbūt todėl, kad amerikiečių, kaip kitos rasės atstovų, kitokia ir kūno sandara ir viskas ten pas juo kitaip veikia. Hmmm, na, tebūnie.

Truputį mažesnis, bet ir aršesnis frontas vyksta Europos viduje. Šalis vs šalis. Nors kartais siūlom pacientams važiuoti, pvz, į Vokietiją, kokios mandros operacijos darytis, bet dažniau tokių jau grįžusių nemėgstam. Nes matai netiko jam Lietuvoje, reikėjo jam važiuot kitur, mes gi viską ta patį mokam daryti. O kai nuvažiuoja medikai į kokią turtingesnę šalį pasistažuoti, tai grįžta pikti, kad anie tiek pinigų turi. Pikta gi baisiausiai, mes čia su grašiais tą patį darbą padarom, o jie marmurinėm grindim skyriuose, o skalpelį taip pat laiko. Ir dar paheitinam išvažiavusius užsienin dirbti medikus, nes tas tai tik pinigų vaikosi. Žodžiu, pakariaujam, bet iš esmės, reikalui esant, susivienijam ir visai neblogai kartu dirbam, o dar kartais net pasimokyti vieni iš kitų sugebam.

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių – tai ir čia tas pats – kalbant apie Lietuvos miestus. Aišku, trys didžiausi riteriai ir kovotojai pas mus – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Na, aršiausi turbūt Sostinė ir ta Laikinoji, bet Mėmelis kartais taip pasispardo, kad OHO vaikyti. Žodžiu. Vilnius nemėgsta Kauno, Kaunas nemėgsta Vilniaus, o Klaipėda dažniausiai lieka tarpe ir turi rinktis, tai nemėgsta pusės Vilniaus ir pusės Kauno. Šis nesutarimas dažniausiai užsimezga jau universiteto suolus betrinant – pvz. mums, VU studentams, LSMU vadovėliai netinka, jų skaityti neleidžia. Arba pyktelėjęs koks dėstytojas užmeta „nu čia nusišneki tai kaip kaunietis“. Tai ir galvojam tada, kad tie kauniečiai visai laukiniai. O jie aišku neatsilieka, susitikę mus jau turi daugmaž panašią nuomonę susiformavę. Ir tada būna keista, kai šneki su žmogumi, kuris teoriškai turėtų nesigaudyti medicinoje, viską mokėt ne taip arba iš vis nemokėt, o po poros pokalbio minučių supranti, kad jis visai toks pat. Tik gal truputį labiau išsigandęs, nes kauniečiai mėgsta savo studentams taikyti baimės ir „pasitrauk, netrukdyk“ taktiką. O tapus jau licencijuotu gydytoju viskas tik dar labiau įsivažiuoja – pasirodyti Vilniuje su Kauno išrašu? Ooj, nebent mėgstate nuotykius. O dar, neduok die, bus neįskaitomai parašyta – pusė ligoninės sužino, kad „tie vėl ten kažką privėlė ir dabar atsiuntė mums gydyti“. Siųsti pacientą į kitą miestą, pas geresnį specialistą – irgi nelabai priimtina, nes viską mokam ir mes ir nereikia čia niekur važinėti. O tarp kai kurių specialybių vyksta tokie mūšiai, kad sunku net protu suvokti. Pavyzdžiui, jei kokiame nors periferijos mieste vyksta konferenciją į ją atvažiuoja tik vieni – t.y. tik kauniečiai arba vilniečiai. Ne todėl, kad netilptų salėje ar kad jiems neįdomu, o todėl, kad vieniems su kitais nelygis. Tai ir daro periferijos po dvi konferencijas panašiomis temomis – viena vieniems, kita kitiems, va ir sutvarkytas reikalas.

Lendam dar giliau. Viename mieste daugiau nei viena ligoninė? Oho, va čia tai pasišaudysim. Ginčų idėja panaši, kaip ir tarpmiestiniu atveju (t.y. grynai tik idėjinė) ir karo metodai iš dalies panašūs. Pacientui atvykti į ligoninę A su ligoninės B išrašu – tikrai, nebijot? Nes pasipils klausimai „o tai jau ten negerai buvo, kad pas mus atvažiavot? Tai ko čia keičiat ligonines?“, na ir panašiai. Dar išgirsit sarkastiškų pasisakymų, kad dabar jiems čia reikės anų padarytą betvarkę srėbti ir sužinosit, kad visi jus iki šiol kitoje ligoninėje gydę profesionalai – geriausiu atveju savamoksliai barzdaskučiai. O jei kartais esat internas/studentas ir pasirodysit įstaigoje A su įstaigos B logotipu ant savo vardo kortelės (nes dar vakar buvote B darbutojas ir va atsinešėt pirmai dienai šitą kortelę), jus gražiai pasives į šalį ir paprašys nusiimti kortelę iš vis „nes pas mus ligoninėj šitas logotipas, na, nelabai mėgstamas, suprantat….“. Ir pacientų į kitas to paties miesto ligonines niekas nesiunčia – tada jau geriau į Kauną ar Vilnių, negu pas konkurentą kitapus gatvės.

Dar viena senų senovę siekianti priešprieša – chirurgas vs terapeutas. Nes vienam tai kad tik išpjauti, o kitas tik sėdi ant sofos ir nieko nedirba. Na bet čia tik gėlytės pasisakymų, kuriuos galima išgirsti ilgiau su vienais ar kitais pasitrynus. O kadangi ligoninėse chirurginiai ir terapiniai skyriai dažniausiai būna atskiruose korpusuose, tai vieni kitų nelabai mato, nelabai ir žino, kas kiek ir kaip dirba, bet važiuoja, tai gražu klausyti. Terapeutai skundžiasi, kad turi gydyti, ką chirurgai sugadino ar išėmė, o pastarieji, kad terapeutai nepataisė ir negali išimti. Tik menkiausiam kito profilio problemos įtarimui kilus štišina tiesiai į kitą korpusą, jei tie neima – pyksta, jei paima, apgydo ir parsiunčia – dar labiau pyksta. Ir taip be galo. Ir tūsinasi, dažniausiai, jie atskirai. Ir apskritai, chirurgai su terapeutais nelabai sutaria ir nelabai jų gyvenimo ritmai sutampa, tai į dideles draugystes ir nesivelia.

Chirurgas prieš vidaus ligų gydytoją

Na, o aršiausia kova, kaip ir kiekvienoje normalioje septintokų klasėje, vyksta tarp chebrų. Vieno skyriaus skirtingų chebrų. Apkalbinėjimai, pasišnibždėjimai, pamokymai, paskundimai – pasirinkimo daug! Bet čia turbūt nieko naujo nepasakysiu – kol kas negirdėjau nei vieno žmogiško kolektyvo, kur tokie dalykai nevyktų, tik gal skirtingu lygiu išreikšti.

Net nežinau, ar gali čia būti koks moralas po šitos istorijos. Na nebent, kad visi mes tikri lietuviai – šiaip kaimyno baisiai nemėgstam ir valdžioj vieni debilai, bet tik kam nors iš šono ką nors panašaus burbtelėjus susivienijam ir stojam ginti vieni kitų kaip brolis brolio. Tai va tokį brolišką karą ir žaidžiam diena iš dienos.

P.S. šiandien mūsų visų gimtadienis. Su kuo ir sveikinu.

 Elena