Buvo rugsėjis ir dar šilta. Su drauge šnekučiavomės mažutėje kavinėje Trakų gatvėje, kai kažkurioje vietoje į pokalbį įsiterpė miela senjorė. Išreiškė savo nuomonę apie tai, ką mes kalbėjom, apie tai, kad nusivylė Butkevičiumi, nes ir tas korumpuotas ir praktikuojantis nepotizmą, o galiausiai pasisuko kalba apie „atsidėkojimą“ gydytojams. Su drauge prisipažinome, kad esame gydytojos, ir bandėme savo pavyzdžiu nupasakoti, kad niekas nesikeičia, ar tu duosi, ar neduosi pinigų, bet ji netikėjo. Sakė kaip dalino litus, taip toliau dalins eurus, nes nori gyventi. O jei neims, tai ras kaip duoti, nes vis tiek taip veikia geriau.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip mąsto žmonės, kurie mielai atsisveikina su pinigais. Blogiausia, kad negali sakyti, jog jie visiškai neteisūs. Dar liūdniau, kad patys gydytojai kartais vieni kitiems moka kyšius. Tiesa, mokėti kyšius nepainioti su šiaip pinigų davimu, tai paaiškinsiu vėliau. Kita noro gyventi pusė yra, kad pacientai jaučiasi geriečiais ir teisuoliais, nes nori, kad gydytojas gyventų, todėl pašelpia savo varganais €10. Kažkaip įdomiausia, kad tai nesutrukdo tiems patiems žmonėms padejuoti, kad kompensuojamųjų priemoka didelė (nebūtų tokia didelė, jei pirktų generinius vaistus, o ne etinius*).
Daug skaičiau pacientų forumuose ar klausiau pasisakymų, kodėl jie duoda pinigus. Arba daiktus, arba maistą**. Yra ne vien pragmatinis momentas, bet daug maginio mąstymo, sakyčiau net, archetipinio įpročio. Prisiminkite, iki modernių laikų su visokiais sveikatos draudimais, fondais ir valstybinėmis medicinomis, žmonės su gydytojais atsiskaitydavo tiesiogiai pagal savi išgales, kad pinigais, kas daržo gėrybėmis, arba gaudavo už dyką paslaugas kaip labdarą. Kitiems davimas yra kaip beviltiškumo mostas link begalybės.
Linkėjimai nuo Arthuro Sch.
Yra viena pagrindinė baimė – mirties baimė, visos kitos tik išvestinės. Mirtis nebūtinai fizinė, tai gali būti socialinė mirtis, baimė, kad tapsi nereikšmingas, nereikalingas, pamirštas, neįgalus, išjuoktas, sumenkintas, pažemintas. Medikų tokia jau darbo specifika: būti šalia tas baimes išgyvenančių ar jas į pasąmonę nugrūdančių žmonių. Vieni tą baimę sprendžia keldami nepagrįstai didelius lūkesčius gydytojams. Kai gydytojas atsisako, priima tai kaip žinutę susimokėti. Dažnai beviltiškumo akimirkomis žmonės pasirengę bet kokius gydytojo gestus interpretuoti kaip užuominą apie vokelius. Nesusimąsto, kad gal gydytojas nevalgė nuo pat penkių ryto, kai atsikėlė, ir pasiglosto tuščią pilvą, kad neurgztų, ar ilgesingai pažiūri pro langą, nes iki tol matė tik ligos istorijas, arba elementariai susikuteno ties ta vieta, kur kišenė, be jokių gilesnių minčių. Kitiems davimas (nebūtinai pinigų, kad ir gėlės) yra įsitraukimo į procesą simbolis. Dar yra padėka po gydymo, dėkojama nebūtinai už išskirtinai gerą servisą, ar ypatingas pastangas. Gydytojui gali atrodyti, kad jis tik dirba savo darbą, kad darė viską pagal standartines procedūras, bet jei žmogus išsivaduoja iš egizistencinio nerimo, tai vėl, tas fantas eurų, šokolado, medaus, pyrago, vilnonių kojinių, autorinių darbų ar ko tik nori, pavidalu tarsi materializuojasi ir gali būti paleistas, kartu sustiprinant gydomąjį efektą.
Kai kalbama apie tai, kaip pacientai kažką turinčio materialinę vertę duoda gydytojui, tai skamba korupcijos kontekste***. Bet korupcija juk yra siekis, kad kažkas darytų tai, ko neturėtų daryti mainais į materialią naudą, arba kad nedarytų to, ką turėtų padaryti, irgi, iš to gaudamas naudos. Vertinti davimą tik kaip korupciją apraišką irgi yra ne iki galo tikslu. Labai pakeitė požiūrį trumpas ciklas vienoje privačioje klinikoje, ir kad ten pacientai lygiai taip pat neša butelius, saldainius, ar palieka grynųjų, tik skirtumas tas, kad dar susimoka į kasą.
Kai žmonės duoda pinigų, gėlių, maisto, savo daiktų ir panašiai, jei dažniausiai tai iškeičia į tai, ką gydytojas ir taip daro ir darytų. Maždaug, Laba diena, gydytoja, čia jums rožė už tai, kad egzistuojate (paskui tą rožę palikau registratūroje, nes nesiveši gi autobusu per pusę miesto). Gydytojas kartais prašo pinigų už savo tiesioginį darbą. Pavyzdžiui, už biuletenį (nedarbingumo pažymėjimą, kaip šiais laikais vadina). Arba už gyvybiškai nebūtiną, gyvenimo kokybę gerinančią operaciją. Bet jeigu jis kažką turi daryti ir nedaro, kol nesumokėta – čia jau reketas, ir pacientas turi kreiptis į STT, o teismas bausti. Tik pacientas nesikreipia. Gal tai nedidelis miestelis, o tas gydytojas turi monopolį, ir tada pigiau sukandus dantis nuleidus galvą susimokėti, nei važiuoti į kitą miestą ir ieškoti kito specialisto, tiesiog kainuos mažiau laiko, nervų ir pinigų. Galbūt tai nors ir didelis miestas, bet gydytojas dirba patogioje vietoje ir patogiu laiku, ir daugiau nežinia kuo pakeisti, tai kenti, nes pripratęs prie to žmogaus, ir susimokėti ne taip dažnai reikia. Dalis žmonių moka neoficialiai nes neturi galimybės susimokėti į kasą.**** Pavyzdžiui už greitesnes ar geresnes paslaugas, už daugiau dėmesio. Kiti atvejai būna, kai pacientai savo iniciatyva agresyviai bruka pinigus. Pacientui nieko nereiškia įkišti pinigus tarp saldainių (jei jūsų giminaitis medikas davė dėžę saldainių, o ten radote eurų, tai maža tikimybė, kad jie iš minėto giminaičio kišenės), nieko nereiškia ir prisliūkinus į kišti kokią vieną ar dvi žalias kupiūras į kišenę, o paskui pabėgti, kad nesugalvotų grąžinti. Ir aš patyriau „galiu atsilyginti“, kai išeinu pro duris, nes „bėda, neapsižiūrėjau, reikia šiandien siuntimo“. Kai pagalvoji, virtuvė pati nesusiremontuos. Pasiūliau užsirašyti bendra tvarka registratūroje vizitui, nes tvarka galioja visiems vienoda ir man nereikia jūsų „atsilyginsiu“. Bet jei jie su tais pinigais nori tik atsisveikinti, ir neįdeda į tai jokio prašymo, tada koks tai kyšis? Yra tokių, kurie duoda su reikalavimu: daugiau dėmesio, arba priimti anksčiau numatyto laiko, anksčiau išoperuoti, būti priimtiems papildomai, kad ateitų į namus, kad perkeltų į geresnę palatą.
Gydytojai kitiems gydytojams paduoda vokus kartu su prašymu. Tai ypatingo liūdnumo dalykas. Toks liūdnas, kad man norisi verkti iš nusivylimo ir bejėgiškumo. Kai sužinojau, kad taip būna, negalėjau patikėti. Tai vienas iš pavyzdžių to beviltiškumo. Iš dalies būti gydytoju ir pacientu, arba būti gydytoju, ir kai tavo artimasis yra pacientas, yra ypatingai sudėtinga situacija. Tau atrodo, kad žinai geriau. Kartais taip ir būna, kartais būna visai ne taip. Nuomonės su gydančia komanda išsiskiria. Tada galiausiai nusprendi, velniop, yra įprasta duoti pinigų, todėl duodi. Pasieki rezultatą. Jautiesi kaip nekokybiška savęs iškamša. Ir graudus beviltiškumas būna, kai tikrai darai daug, stengiesi, nes esi gydytojas ir tau patinka medicina, patinka dirbti ir būti gydytoju, ir darai nes jauti, kad reikia tam žmogui, o tada įkiša pinigų. Bloga, nes jautiesi nusipelnęs ir užsidirbęs. Ką tik pardavei meilę už pinigus, sveikinu. Jau ne vien pagal ligų riziką ir profesijos senumą esi panašus su kai kuo.
Iš čia
Bandžiau suprasti, kodėl gydytojai priima tuos pinigus. Tada prisiminiau krūvius, debiliškas popierių šūsnis, su realybe prasilenkiantį dokumentacijos poreikį, nuolatinį vertimą daryti ne savo darbus, t,y., žemesnės kvalifikacijos, nes tiesiog daugiau nėra kam juos padaryti. Arba chirurgijos rezidentai, kurie turi po vieną-du ar daugiau „savanoriškų“ budėjimų. Už juos niekas nieko nemoka, į darbo valandų apskaitą neįtraukiamą, o po tokios paros budėjimo, laisvos dienos irgi gali nesulaukti. Taip, leftistinė Europos sąjungos darbo laiko direktyva tik bailiams. Tada nusispjauna ir paima, kaip kompensaciją ir iš beviltiškumo. Na ir iš iš to, kad brangiai kainuoja budėti (nes reikia atvykti į „darbą“, atsinešti valgyti, ir tai padaryti už savo lėšas). Paskui turbūt ties kažkuriuo momentu dingsta gėdos jausmas, dar vėliau pripranta, nes patogu turėti pinigų virš biudžeto. Paskui pabundi vieną dieną, suvoki, kad esi iš paskutinių pacientų skatikų (maždaug €200 vertės) nusipenėjęs endoprotezistas. Bet jau būna per vėlu, o jei pradėtum žiūrėti į bedugnę, bedugnė pažvelgtų atgal.
Kaip elgiasi gydytojas, kai gauna eurų ar suvenyrų, bet pats to neprašė, ar kai pacientas tiesiog duoda ir nieko papildomo neužsako. Niekas nepasikeičia. Blogas chirurgas kruopščiau rankų nesiplauna ir geriau operuoti nepradeda. Geras chirurgas negavęs irgi blogiau nepradės operuoti. Nes tai apie įgūdžius ir įpročius. Šeimos gydytojas kaip rašė paskirtus (kompensuojamuosius) vaistus, tai toliau rašys, nes yra reikalas. Arba paskirs tyrimus pagal reikalą tiek, kiek gali. Iš kitos pusės, net neprašydamas pacientas, kai ateina su suvenyrais atsineša nebylų lūkestį, o gydytojas jį gali perimti. Tai baigiasi agresyvesniu gydymu, pradedant nuo nebūtinai reikalingų antibiotikų (penktadienis, paskui nedirbs poliklinika), baigiant didesnės chirurgijos pertekliumi (gal čia dar kokius limfmazgius išlupti, gal čia dar labiau prapjauti, o maža kur tas vėžys išėjęs). Nežinau kodėl taip įprasta vertinti pastangas, o ne rezultatą.
Iš lėto tampu viskuo, ko nekenčiau
Kaip išnaikinti neoficialių mokėjimų kultūrą? Pirmiausia neturi likti poreikio gauti. Adekvatūs atlyginimai, protu suvokiami krūviai, darbas kuriam reikia tų žinių ir įgūdžių, kuriems mokytasi, o ne nekvalifikuoti darbai. Iš pacientų pusės – pasakyti nuoširdų ačiū. Arba nuoširdų prašau man padėti, atvirai išsakyti savo baimę ir nerimą. Absoliuti daugumą gydytojų visai nenori jokių jūsų pinigų ar saldainių. Daug gydytojų purtysis grynųjų, bet mielai įrodys savo profesionalumą ir kvalifikaciją.Galiausiai, nereikia išradinėti dviračio, kai jį jau, pavyzdžiui, Tarptautinis Skaidrumas išrado.
_______
* Farmos meluotojai atstovai pateikia neatremiamą argumentą, kad tyrimai tai su jų brand’iniu (etiniu), „originaliu“ kaip patys vadina, vaistu daryti, kad čia jie išrado tą vaistą, tai jis by default geresnis. Ne nu tai jo, jei perki mašiną, tai tik Mercedes pirkti reikia, nes Karlas Benzas su Geottliebu Daimleriu automobilį išrado. Visokie Lexus, Porche, ir kiti tai čia generinis pasirinkimas. Nieko gero. O su kokia nors Volvo ar neduokdie, Jaguar, tai išvis šakės. Čia jų „argumentacija“ tokia, true story.
** Neša pvz. saldų čilietišką vyną (ir tai geriausiu atveju), o tai kodėl ne craft alų, kokios fancy schmancy rūšies ar daryklos. Arba prideda pigios kavos, pigaus šokolado, pigių saldainių, tai kodėl ne tiesiog ne dėžutę brangesnių sausainių? Saldainiai ir šokoladai yra visai nesveika, kaip ir alkoholis, kodėl tai neša gydytojams, kodėl ne kokius nors Pringles? Arba vaisius ir daržoves. Kartais žmonės atneša savo kepinių ar rankdarbių. Tada yra miela. Kai kurie pacientai sako, kad maisto atnešimas nuvertina gydytoją, todėl ir duoda eurus. O tai jau nežemina?
***Jei The Economist straipsnis TL;DR – Dovanos ir kyšiai Europoje būdingi Rytų šalims, posovietinei erdvei kur likę mažos algos, bet blogiausia, sisteminė korupcija: klanai, susitarimai, postų dalybos, lėšų skirstymo neskaidrumas. O kalbant apie gydytojo-paciento santykį korupcijos terminas per siauras ir netikslus. Apie ką ir aš rašau.
**** Beje, kai žmogus pats moka už paslaugas, tai turi kur kas geresnį terapinį efektą. Todėl psichoterapija beveik visada mokama – kieno pinigai, to ir muzika. Iš dalies tiek daug nesusipratimų sveikatos apsaugoje, nes moka ne pacientas tiesiogiai, o sumokėtus mokesčius skirsto ligonių kasos.
As manau, kad kol kysius nesa, tol atlyginimai gydytoju nekyla. Reikia traukti gydytoju atlyginimus is seselio…
Emilija, labai gražu tai skaityti. Tikiu, kad yra daugiau taip galvojančių gydytojų. Sutikau daug nuostabių gydytojų. Ir tikėjau, kad jų yra dauguma, kol vieną dieną nepabuvojau medikų vakarėlyje. Va čia aš ir pakraupau. Esu teisininkas, todėl labai atsakingai pasakysiu: tai buvo žmonės su nusikaltėlio mentalitetu ir mąstymu. Jie taip gyvena. Jie skaičiuoja, kiek jie turi „pasidaryti“ per mėnesį, o baisiausios dienos jiems -- atostogos, nes jos „neapmokamos“. Žinant, kurioje įstaigoje jie dirba, yra dar baisiau. Jei tai būtų vienas žmogus, sakyčiau, visur yra visokių. Bet ne, tai buvo mąstymo trendas. Ir pagalvojau, kad geriau jau aš susimokėsiu. Panašiai kaip susimoka firmos, kurios „nenori problemų“, nes tie vyrukai atrodo grėsmingai. Aš manau, kad mes visi traukiam panašios pasaulėžiūros žmones, todėl Jūs, Emilija, greičiausiai bendraujat su mylinčiais mediciną medikais arba apsimetančiais tyrais. Bet kai kam medicina yra ciniškas verslas. Ir daug kas nemato tame nieko ypatingo. Todėl kiša visiems, nes ant kaktos nieko neparašyta.
Antra, dėl korupcijos sąvokos Jūs ne visai teisi. Kyšininkavimas yra ir tada, kai paimi pinigus už tai, ką ir taip padarytum. Teisėjas, kuris paėmė pinigų už išteisinimą, kurį vis tiek turėtų priimt, būtų nuteistas pagal korupcinius straipsnius tik daina. Tik įrodyt tai sunku, nes niekam neužkliūna tokie sprendimai, kurie ir taip būtų buvę.
Anyway, aš už tai, kad visi taip mąstytų. Beje, mano gydytoja dažnai perduoda mano vaikams šokolado :) O aš jai padovanojau knygą :) Taigi mano patirtis yra ne vien neigiama ir aš nesu senas bambeklis :)
Aaaaaaaa, man sunku patikėti. :(
O gal ten galėjo būti kokia autoironija?
Negalėjo :( Ironiją, juodą humorą tiek medikai, tiek teisininkai puikiai įvaldę, tam tikra prasme juk ir teisininkai, ir medikai gyvena iš žmonių nelaimių ir jiems padeda. Savaip.
Plojimai, pritarimai, adekvatumas. Valio.
Gerb. teisininke, taip ir nesupratau. Kyšis = 1) negatyvu / 2) pozityvu / 3) norma ar 4) viskas kartu? Nes iš jūsų pareiškimo, cituoju:
1) Kyšininkavimas yra ir tada, kai paimi pinigus už tai, ką ir taip padarytum.
2) Beje, mano gydytoja dažnai perduoda mano vaikams šokolado :) O aš jai padovanojau knygą :)
3) Ir pagalvojau, kad geriau jau aš susimokėsiu.
4) Panašiai kaip susimoka firmos, kurios „nenori problemų“, nes tie vyrukai atrodo grėsmingai.
Jūs taip holistiškai parašėte, kad aš linkstu prie 4 varianto, bet vis dar nesu tikras ir laukiu atsakymo iš Jūsų :)
Moku gydytojui tuomet, kai prašau papildomos paslaugos. Kadangi „legalios“ konsultacijos kartais tenka laukti keletą mėnesių (per tiek kartais gali ir numirti), tai tiesiog ieškau galimybės ateiti pas tą gydytoją į skyrių, už ką jam nesumokėti būtų tiesiog kiaulystė. Kitas atvejis: noriu, kad operuotų tas, o ne kitas, bet chirurginis skyrius — ne pageidavimų koncertas, tai gal irgi dera atsilyginti? Klausimas sudėtingas ir daugelį aspektų teisingai aprašėte.
Kaip psichologas kartais irgi galvoju -- kodėl žmonės duoda dovanas gydytojams prieš gydymą? Priėjau tokios išvados, kad greičiausiai žmonės duoda, nes dėl to pasijaučia geriau -- duodamas kažką savo (pinigų, dirbinių, …) asmuo gali jaustis, kad pagal savo išgales jis jau padarė viską ir dabar jau gydytojas gydys, o jei jau nepagydys ir dėl to bus vienos ar kitos pasekmės (blogos suprantama) -- tai bent jau galėsiu jaustis, kad padariau viską ir tikriausiai taip jau buvo skirta.
Panašiai tikriausiai būna kai paciento artimieji duoda gydytojams dovanas pvz., prieš operacijas. Ne dėl to, kad jei neduosi tai specialiai blogai atliks savo darbą, bet dėl to, kad jei jau ir nepasiseks kas -- tai bent jau būsiu padaręs viską ką galėjau ir jei jau baigsis blogai -- vėl gi galėsiu pasakyti -- aš padariau viską ką galėjau.
Taigi ką nuperka tokios dovanos? Šiek tiek ramybės pacientui ar (ir) jo artimiesiems.
Kolegė turėjo atvejį kai į kabinetą įeina kliento žmona (vyras ką tik buvo išvestas po įvertinimo) padeda voką ir išeina. Pažiūrėjo į voką ir iš paskos (voke -- 200lt). Pasiveja ir sako: pamiršote. Sako ne ne, čia Jums, kad parašytumėt kaip jam blogai. Na, o atvejis jau ten toks buvo, kad nieko blogiau parašyti neįmanoma (įvertinimas ten buvo reikalingas dėl formalumo, nes ir be jo buvo aišku, kad blogiau būt jau nebegali). Tai ir pasakė, kad blogiau parašyti net ir norint nesigautų, o taip pat mes negalime taip daryti (rašyti neteisingai), tad imkit atgal. Suprato moteriškė -- paėmė, ačiū pasakė :)
Buvo tikrai įdomu paskaityti, nes pati aplinkui girdžiu, kaip žmonės tariasi, ką nešti gydytojui, o paskui giriasi kokia nors procedūra. Manau, žmonės taip daro bandydami nuo savęs nusikratyti atsakomybę už savo sveikatą. Jei jau susimokėjo, tai pats žmogus gali nesirūpinti savo sveikata, jį turi gydyti gydytojas. Arba linksmiausia klausytis, kai tie patys susimoka, grįžta namo, ir nevartoja jiems paskirtų vaistų ar nedaro tai, kas buvo pasakyta, numodami ranka „ką tie daktarai supranta“. Ir paskui istorija kartojasi :D asmeniškai aš negalėčiau duoti kokio tai kyšio. Net ir elementaraus šokolado. Man labai nepatogu ir gėda būtų. Jei jau taip atsitiktų, jog atsidurčiau gydymo įstaigoje, na, manau, vienaip ar kitaip vis tiek išgyvenčiau :D Galų gale, gydytojas ne stiuardesės, kad visiems įtiktų ir plačiai šypsotųsi. Suprantu,kad pas mus gydytojai yra toli gražu nepakankamai apmokami, bet tai yra ne tik medicinoje, kur rimti specialistai gauna gerokai per mažai, nei yra verti. Aišku, nematau nieko blogo, jei žmonės nori atsidėkoti tiesiog.. nes juk išgelbėta gyvybė ne tas pats, kas išmuštas kasos čekis, suvokiama ir atsakomybė ir įdėtas darbas. Bet va, kai bandoma gydytoją „nupirkti“, tada jau negražu. Bet čia jau pačių žmonių problema. Kiek teko girdėti iš pažįstamų, tai jauni gydytojai dažnai atsisako tų vokelių :) gražu, bet jei ir neatsisakytų, tai yra žmogiška ir nėra smerktina.. tiesiog taip yra kol kas..
Aš neskaitau blogų, bet šitą perskaičiau su malonumu. Labai gražiai ir įdomiai parašyta, Emilija, iš patirties ir ne sausu tekstu. Paliko malonų įspūdį ir tikiuosi gerų straipsnių ateityje :)
Laikas istirpsta skaitant tavo straipsnius :)
Asmeniskai pateisinu „atsilyginima“ tik keliais atvejais:1. pvz. nori eiti butent pas gydytoja X, nors pas ji nera talonu, net mokamu, bet pas gydytoja Z tau netinka, nors talonas yra ir siandien, kodel gydytojas savanoriskai turi priiminet papildomus neregistruotus pacientus? 2. Nori, kad gydytojas atvaziuotu i namus, nors nera tokiu skundu, del kuriu tu „negali“ atvykti i poliklinika net ir be eiles, nera nustatyta slauga, kas ipareigotu vykti pas ligoni, tai kodel as laisvu metu turiu vaziuoti kazkur, kartais net labai toli, kartais parkuotis automobili mokamoje vietoje, nes kitokios nera, moketi uz papildomus viesojo transporto bilietelius? 3. Yra pacientu, kurie nesigedina pasakyti „parasyk recepta ir uznesk“, oh, tai gal as ne pasiuntinys? Mano darbas paskirti vaistus ir israsyti recepta, bet neisnesioti juos po ligoniu namus, tai gali padaryti soc. darbuotoja ar artimieji. Ir dar yra visokiu dalyku kuriuos daryti tau nepriklauso…
Mano tėvas sirgo tuberkulioze ir diabetu, buvo perėjęs daugybę įstaigų, privarytas tiek vaistų, kad vos paeidavo (dvimetrinis vyras), nuo švirkštų rankų oda buvo taip sustangrėjusi, kad adatos nebelįsdavo. Pinigų nebuvo. Daktarai atvirai klausdavo -- duosi? Neturi? OK -- į palatą su valkatomis, benamiais ir nulis dėmesio, kol jau nepradėdavo kraujo mariomis plūsti nuo kosulio. Skirdavo kiaulinį insuliną, nes žmoginis buvo brangus ir šiaip sau negausi. Viena med. sesuo kartą pasakė ‘o tu gražus esi, man patikai, mesk savo žmoną dėl manęs -- gausiu tau normalių vaistų, gyvensi’. Nemetė. ’96 metais mirė, skysčiams išsiliejus į plaučius. Būtų buvęs turtingesnis, turbūt ir dabar dar gyventų.