Praėjusią savaitę (tiksliau, dar labiau praėjusią, nes prieš Velykas turėjome atostogas, dėl ko ir nerašiau, nes palaimingai leidau laiką Vilniuje, savo Pasakų mieste) pradėjau savo šešėliavimą paskui terapeutus, tiksliau, pediatrus. Pradžia pasirodė ne tokia sklandi, kaip tikėjausi ir tas kelias minutes rūškanu veidu, palikta likimo valiai ant sofos galvojau, kad tikrai, chirurginiuose skyriuose internatūra įdomesnė. Bet žinot kaip ten sako, per anksti teisti negalima. Taigi, ant sofos mane pasodinusi gydytoja sugrįžo ir pasikvietė su savimi. Prieš tai vykusio dialogo santrauka: laba diena, esu nauja jūsų internė (prieš tai šiame skyriuje jau buvo bent viena kusiokė). Atsakymas: žinok, pasakysiu tau atvirai, skyriuje dabar esu viena, kolegės nebus mėnesį, tai niekuo negaliu tau padėti, čia nebus tau ką veikti. Tada hey, wait a second akimirka, ir jau pasakoju jai, kaip kitose ligoninėse gaudavau paguldyti naujus ligonius, surašyti statusus and so on ir kad kaip tik dabar jai iš manęs bus naudos. Tai aš jums popierius galiu surašyti, kaip tik jums manęs reikia. Aišku, gavau išklausyti paskaitą apie jos atsakomybės naštą (kas yra svarbu, todėl nuoširdžiai pritardama linkčiojau), apie tai, kad yra tėvų, kurie nesutinka, kad jų vaikus matytų studentai (irgi linkčioju, nes tėvai turi tokią teisę), ir kad ji turi man viską aiškinti, ir mane mokyti,  ir tam reikia laiko, ir ji viena visko nespės ir t.t. Maždaug ties tuo visko nespės ir pasisiūliau surašinėti popierius. O po to pasitikslino aš Vaikų ligoninėje jau ką nors rašiau, pasisakiau, kad pas ortopedus, gavau atsakymą, kad tie kitaip dirba, o tada įvyko jau minėtas palikimas ant sofutės.

Sofutė yra dažna (bet trumpiausiai užimta) internų lokalizacijos vieta terapiniuose Vaikų ligoninės skyriuose. Na, bent jau kai kuriuose. Tiesiog kai kurie gydytojai nesupranta, kas yra internai. Internai tai tokie jauni entuziastai, kuriuos galima užversti nenorimais darbais ir jie dar padėkos. Tai nuostabi nemokama darbo jėga, kuri greitai mokosi. Bet turbūt žodis mokosi ir yra tas kertinis akmuo, dėl kurio jie lieka nepastebėti. Tada pasodintas ant sofos internas labai greitai susiranda kitą gydytoją, kuris žinos ką su šituo jaunu protu veikti. Arba eina namo rašyti baigiamojo darbo, arba ruošti pranešimo SMD* konferencijai, arba mokytis baigiamajam egzaminui, arba, na, žinot, kitoks medicinos studento stuff. Kartais būna tikrai liūdna, kai žinai, kad čia dirba puikūs gydytojai, pas kuriuos rekomenduotum savo apsivaikavusiems draugams, jei kiltų problema Klaipėdoje, bet kurie visai nenori mokyti. Na, negali kaltinti, gal iš dalies jie ir bėgo į provinciją**, kad netektų susidurti su studentais.

Taigi, grįžtame prie mano praktikos. Gydytoja grįžo pasiimti manęs nuo sofos. Ėjome po palatas žiūrėti naujai paguldytų ligonių. Man leido čiupinėti vaiką. Jėėė, gyvenimo pasiekimai. O paskui sako, čia yra mergaitė, ne pirmą dieną guli, jai yra tas ir anas, pasikalbėk, susipažink, ir išėjo surašyti to naujojo vaiko. Na, buvo šioks toks iššūkis. Aš ir mažametė. Dviese. Ką daryti su šituo žmogumi. Pirmiausia, reikia nusiraminti ir nesutrikti, leisti veikti žinioms ir tiems minimaliems įgūdžiams formuotiems trečiame, ketvirtame ir šeštame kursuose. Labas, koks tavo vardas? Valio, pirma dalis įveikta ir net automatiškai nepajūsinau vaiko. Nes būna, kad žmonės taip, pavyzdžiui, darbinėje aplinkoje, įpranta visus jūsinti, kad jūsina ir savo draugų draugus ar net antras puses, jei tie ateina į jų darbovietę (true story). Už tai paskui sekėsi ne taip gerai, nes bendravau lyg su suagusiu žmogumi, vaikas ne visada suprasdavo ko iš jo noriu. Ir dar pamiršau paklausti kokių šimto dalykų, kurių reikia klausti apie vaikus, bet kurie visiškai neaktualūs suaugusiųjų ligoms. Arba chirurginėms patologijoms. Dar nežinodama, kad pamiršau kažko paklausti, išėjau iš palatos. Ir tada supratau, kad šitas skyrius man patiks. Nes gydytoja sako, tai surašyk dabar. Jaučiausi tokia laiminga, kaip Smygolas gavęs pačiupinėti Žiedą. Ir kai surašiau, tik du kartus papildyti. Bet, kaip minėjau, internų jauni imlūs protai. Visas likusias istorijas iš vaikų ar jų tėvų*** išgliaudžiau be didesnio vargo, ir ne tik surinkau, bet surašiau taip, kaip reikia.

Darbo dienos pabaigoje daviau pasirašyti Nuostabiojoje Piesiekimų Knygelėje. Ir ši gydytoja skaitė ir rinkosi kur dėti parašus. Net skaitė iš ko jau gavau parašus ir paklausė kur tai dariau (Pulsoksimetriją dariau, – linktelu, – pooperacinėje palatoje, pas LOR. A, tada taip). Čia iškyla didelė bėda, nes esamas skyrius man paskutinis, o mūsų internatūros knygelės gavo tą pavadinimą, nes ten yra labai keistų dalykų, kuriuos turime praktiškai padaryti. Pavyzdžiui, atgaivinti naujagimį. Nes, įsivaizduokite situaciją, ligoninėje yra mirštantis naujagimis, tai visi susižiūri tarpusavyje, maždaug, gal kur nors yra internų, pasikvieskime, kad atgaivintų. Niekas neleis internams gaivinti vaikų. Niekas. Jei prisireiktų kartais, tai geriausiu atveju internas būtų tas žmogus, kuris atneša defibriliatorių. Bet vaikams jo itin retai prisireikia. Kita vertus, mano gydytojos atidus reikalavimų skaitymas irgi išėjo į naudą, nes taip sužinojau kur eiti ir į ką kreiptis, kad galėčiau pamatyti ar padaryti vieną ar kitą procedūrą. Ir šiaip, jei ligoninėje yra koks nors įdomesnis vaikas, ji man pasako, kad nueičiau pažiūrėti. Win win.

_________

* SMD – studentų mokslinė draugija.

** Provincija, sveikatos apsaugos sistemoje, yra viskas, kas nėra Vilniaus ar Kauno didžiosios ligoninės. Man atrodo, net kokia smulkutė poliklinika vieno iš šių miestų pakraštyje irgi galetų vadintis provincija, net jei joje dirbtų aukščiausio lygio profesionalai su šalies lygį atitinkančia technika.

*** Anksčiau visi sakydavo vaikai ir mamos, bet dabar šis pasakymas neteko absoliučios tiesos, nes tėvai vis dažniau lygiavertiškai užsiima savo vaikų priežiūra. Vienu metu skyriuje net buvo po lygiai mamų ir tėčių. Mamų kol kas dar dauguma, bet tikiuosi, kad ilgainiui mamų ir tėčių santykis bus 50:50, tiek ligoninėse, tiek tarp tų, kurie atveda vaikus į konsultacijas į kabinetus poliklinikoje ar panašiai.