Elena:
Taigi, dabar sėdim chirurgijos cikle. Ir kažkaip beveik savaime kyla mintys – galėčiau būti chirurgu, ar ne? Visų pirma, tai mane žavi chirurgijos konkretumas – aiški liga, aišku ką reikia padaryti, aiškūs rezultatai. Paprasta. Dažnai pacientams gerėti pradeda net ne PO atliktos operacijos, bet dar jos metu (pavyzdžiui, šalinant auglį. „Atjungus“ jį maitinančias kraujagysles, pasikeičia visi organizmo parametrai – kraujo spaudimas atsistoja į normos ribas, širdies ritmas susinormalizuoja ir panašiai). Taip, aišku, būna ne visada, bet tokių pavyzdžių kasdieninėje praktikoje pakankamai daug. Antra, konkretumas veikloje – žinai, kiek turi operacijų, žinai, kaip reikia elgtis, jei kraujuoja ir kaip reikia siūti kurį organą. Čia tau ne terapija, kur kartais kaip aklas medžiotojas šaudai tuščiais šoviniais į visas puses ir bandai pataikyti. Nes KAS žmogui negerai, taip iki galo ir nežinai. Nes vieni tyrimai rodo vieną, kiti – kitką, o dar į vaistus pacientas drįsta sureaguoti kitaip, nei turėtų, tai jau tada iš vis pekla. Bet terapija arčiau paciento. Arčiau, nes čia daugiau lemia pokalbis, svarbiau, kaip žmogus jaučiasi prieš ir po tabletės, kuri iš jų jam geriau, kuri pigiau, kuri skaniau, kuri padeda LABIAU. Nes chirurgo diskusija su pacientu „jaustumėtės maloniau, praradęs dešinę ar kairę storosios žarnos pusę?“ turbūt nelabai įmanoma… Be to, terapijoje daugiau mįslių – tas aklas šaudymas turi savotiško žavesio, nes su metais daraisi vis taiklesnis, nors ir aklas. Atsiranda tarsi šeštas pojūtis, KAIP reikia šį pacientą gydyti. Ir tas mane žavi labiausiai. Kai visi vadovėliai rašo vieną, o patyręs gydytojas padaro priešingai ir vienintelis jo pagrindimas būna „pamatysit, suveiks“. Ir akurat, veikia. O paaiškinti, KODĖL suveikė, negali, nes ir pats nežino – tiesiog, jautė.
Bet yra dar kai kas, labiau down to earth priežastys. Operacinėje beprotiškai karšta. Žiauriai, siaubingai, visada, amžinai, nuolatos karšta ( ne todėl, kad neturim pinigų kondicionieriams – operuojamam pacientui tinkamiausia temperatūra yra 26°C, tai minimum tokia ir būna. O dėl žmonių gausos ir saulės pro langą, kartais ir iki kokių 30°C užkyla). Bet viskas gal dar būtų gerai… Jei ne faktas, kad operacinėje būni apsirengęs ne tik operacinę „pižamą“, bet dar ir sterilų chalatą, kuris ne tik kad siekia žemę, bet ir yra ilgomis rankovėmis. O tavo rankos įkištos į gumines pirštines. O ant galvos kepurė, o ant veido kaukė. O chalatų medžiaga tai ne šiaip sau medvilnė, o medžiaga iš didžiosios M ir pro ją taip lengvai nei oras bei bakterijos nepraeina. Taigi tavo rankos sterilios (nes su pirštinėmis), aha tvarka, bet o veidas tai NE. Kada nors paskaičiavot, kiek kartų per dieną nejučiom paliečiat veidą ar kitą kūno dalį, nes nu truputėlį niežti ar prikibo čia kažkas? Tai operacinėje to daryti negalima. Niežti – kentėk. Arba bandyk kasytis po kauke su liežuviu, jei esi laimingas žmogus ir jis pakankamai ilgas. Jausmas, kai niežti, o kasytis negali, mielieji, yra vienas iš kakinimo būdų (no kidding, taip senovės romėnai kankindavo prasikaltusius). O chirurgai jį patiria kasdien. Dar vienas dalykas – stovėjimas. Nuolat, kasdien, visą dieną stovėti. Ir ne šiaip sau, o pozomis, kurios kartais primena modernaus meno skulptūras, nes jei dešine ranka reikia laikyti kablį vienoje paciento pusėje, o kaire ranka – kitoje, tai ir stovi kaip spartietis. Ir judėt negali, tirpsta ranka – kentėk, pailsėsi po operacijos (kuri truks dar dvi valandas, bet to garsiai niekas nesako). O dar, į operacinę negalima su žiedais, auskarais, apyrankėmis, nulakuotais nagais ir panašiais tikros damos atributais. Bet ne ne, to dar negana. Net ir po skyrius visi chirurgai vaikšto su savo pižamomis, kurios nors ir būna visokių spalvų, anyway, lieka pi-ža-mo-mis. Taigi normalių rūbų tau reikia tik nueiti nuo namų iki darbo ir atgal. Patikėkit, dviejų megztinių ir poros džinsų jums užtektų metams :) Pagyvenau tokiu ritmu porą savaičių, atsidarau suknyčių spintą ir dūsauju – ir tą norėčiau užsidėti ir aną, ir šiaip gal ko nors ne uni-sex pasiilgau. Dėl to terapijoje geriau – ten, jei neveikia paskirtas gydymas, visada gali bent pabandyti gydyti grožiu :)
Taip kad chirurge nebūsiu. Ne man. Bet ateiti į tokį skyrių trumpam, pamatyti ir pajausti viską iš vidaus (tiesiogine to žodžio prasme) yra be galo, nesuvokiamai įdomu. O kai būna taip įdomu, ir ta pižama pasidaro miela ir guminiai kroksai tampa lyg gražiausios kurpaitės.
Emilija:
Aha, gydyti grožiu:
Va mane skyriuje vadina gražuole, bet sako, kad esu keista kažkokia, dažausi taip, kad nesimato, vaikštau be žiedų, auskarų ir pakabukų (nes jų chirurgės tai šiaip gražios ir pasipuošusios). Nusijuokiu, sakau, kad į operacines eiti reikia. Na, bet jai jau ponai vyrai stebisi, kad per mažai puošiuosi, atėjau vieną dieną palaidais plaukais ir su auskarais. Žiūri, žiūri, iš pradžių nesupranta kas čia ne taip, sako, šiandien kažkaip kitaip atrodai. A, su auskarais, tai turi, pasirodo tokių. Bet jie cekavi ne tik apie savo internės išvaizdą, bet šiaip apie visus ir viską. Apie kitus internus, apie kitus gydytojus, apie kitų miestų gydytojus kalba. Būna kartais juokinga klausyti kai apšnekinėja dėstytojus. Arba kai apie kokį chirurgą iš kito skyriaus išgirsti iš internų vienų dalykų, o čia skyriuje šneka visai ką kitką. Nes asistuoti man ne visada duoda, nes šitame skyriuje yra jaunų vyrukų, norinčių būti ortopedais, tai aš klausausi pletkų, kai nebendrauju su ligoniais.
Kai jie kalbasi tarpusavyje apie kolegas, viskas ok. Bet nieko negali būti blogiau, kai gydytojai blogai šneka pacientams apie kolegas. Tada būna AUČ. Nors kas man patinka, kad pastaruoju metu visi sutikti gydytojai labai korektiškai ir diplomatiškai komentuoja kitų paskirtą gydymą ar nelaimingus įvykius. Nes patys irgi kartais suklysta. Arba padaro per daug ar per mažai, kad tik apsisaugotų jei būtų ginčytinas atvejis.
Tai tiek. O mano chirurginė praktika dabar yra daugiausiai gražusis dokumentų pildymas. Ir man patinka. Nuostabu nueiti, pabendrauti su pacientu, surašyti viską į istoriją, o paskui varžytis su operuosiančiu chirurgu, kas geriau surinko anamnezę. Aš kaip norinti būti terapeutė labai sąžiningai susirenku kas kokius vaistus, kokiomis dozėmis ir kokiais intervalais vartoja. Kartais tai būna gyvybę gelbstinti informacija. Ir šiaip ten tos jų ligos labai aiškios, konkrečios ir apčiuopiamos tikrąją to žodžio prasme. Kai sėdėjau univere vis galvodavau, o kaži, kaip ta krepitacija čiuopiasi. Tai patikėkit, čiuopiasi. Krepitacija yra toks pojūtis lyg gurgždančio sniego, būna pavyzdžiui po kaulų lūžių arba susidėvėjus labai sąnario kremzlei, kai kaulas ima trintis į kaulą, tai ta trintis ir yra krepitacija, Kartais girdisi, bet visada čiuopiasi. Labai įdomus pojūtis. Nors pacientui tai visai neįdomu. Bet žinot, medikų toks savotiškas skonis: O, kokia graži jūsų hematoma*; Ateik, pažiūrėk, labai simpatiška deformacija;
Dar šiandien su Elena džiaugėmės, kad gera diena buvo, nes nieko neoperavom, ji net operacinėje nebuvo, o po praktikos nuėjome pažiūrėti meno (taip taip, Salvador Dali ir kitų), o paskui šopinomės Akropolyje.
Tai dabar gal beveik jaučiuosi taip:
____
* Lietuviškai išlaja, o liaudyje žinoma kaip mėlynė, bet mus mokė nesakyti to žodžio, nes mėlynės būna tik miške.
Labas, dar šią savaitę pradėjau skaityti tavo blogus aname puslapyje, perskaičiau juos bene visus ir iš naujo susigundžiau stoti į mediciną. Šiuo metu esu dešimtokas, jau labai greit reikės rinktis pamokas 11 klasėj ir iki šios savaitės kaip pirmąją profesiją stačiau Biologiją, tačiau norėčiau tokios profesijos, kuri neapsieitu vien tik vienu dalyku, plius man patinka bendrauti su žmonėmis, juos pažinti, ir kaip pasakius tyrinėti bei perprasti, o ir tavo straipsniai daro man įtaką kodėl turėčiau rinktis mediciną. Ir turbūt kaip ir kiekvieną, mane domina esminiai klausimai: 1. Kaip stipriai bus sunku? Kalbu apie krūvį, ar jis bus didelis, kiek maždaug puslapių informacijos turėsiu iškalti per dieną, ar turėsiu laisvo laiko, ir ar daug bus tų „bemiegių“ naktų, nepakriko nervai ir nekilo tokių minčių mesti studijas ir užduoti klausimą ką aš čia veikiu? 2. Chemija ir matematika -- silpnoji mano sritis. Visos tos matematinės formulės ir sprendimai, bei cheminės lygtis ir visokie reduktoriai ir oksidatoriai kuriuos aš vadinu š… Ar visa tai lauks manęs ir studijuojant ar bus pagrindas -- teorija? 3. Girdėjau daugelis meta studijas? Ar tai tiesa? Kodėl būtent meta, dėl didelio krūvio? 4. Mano kaimyne studijuoja odontologiją, ar būtų verta paprašyti jos visą informaciją, popierizmą ir kt. pasilikti ir jei aš įstosiu, kad ją atiduotu man? 5. Kilo tokia idėja, galbūt kiek kvailoka, kad vasarą, kada jau sužinosiu, kad įstojau pradėti kalti visą teoriją, anatomija ir t.t. Ar manai, kad tai būtų naudinga? 6. Ar yra daug vilčių, kad baigus tuos 6 metus bendrosios medicinos, pasiekęs rezidentūra galėsiu pasirinkti psichiatriją, ar labai didelė konkurencija ir po 6 metų jau visai neberūpės kur, svarbiausia kad kažkur? 7. Kurie metai tau pasirodė, ar iš tiesų, yra patys sunkiausi tiek krūvio, tiek kitais atžvilgiais? Na tiek klausimų sugalvojau šiam vakarui, tai jei nepatingėsi, labai prašau atsakyk :)
Labas Jokūbai! Labai smagu, kad domiesi medicina. Nežinau ar sunku. Na, pirmus trejus metus tai labai, o daugiau viskas priklauso nuo to kaip pats moki organizuoti ir planuoti savo laiką. Nes yra kas iki paryčių kala, yra kas vakarėliuose leidžia laiką, o pažymiai priklauso ne nuo to ką veiki, o kaip išnaudoji laiką ir tai, kaip išmoksti. ką aš žinau, čia labai individualūs dalykai. Dėl to „daugelio’, kuris meta studijas irgi čia kaip pažiūrėsi. Iš kokių 180 įstojusių šiemet baigs apie 150. Tiesa, dalis yra atėję po akademinių atostogų ir panašiai. Labai didelio iškritimo nėra, taip, kad visai išmestų iš universiteto irgi retenybė, daugiausiai patys išeina, nes atsibodo. Jei nelabai sekėsi mokytis, tai yra dalis kuri baigia vieneriais ar dviem metais vėliau ir čia nėra didelės problemos. Dabar iš anksto pradėti mokytis gal neverta, geriau susitelk į savo mokslus. Mokykis biologiją,chemiją, matematiką, lietuvių kalbą, kur kas daugiau reikšmes turi kaip tu dabar mokysies, nes būtent dabar formuoji savo mokymosi įgūdžius, galų gale, stojant tai mokyklos pažymiai svarbūs. o tai, kad kažką ateisi mokėdamas daugiau nei tavo kursiokai didelio pranašumo nesuteikia, ir šiaip yra rizika, kad prisimokysi ne visai reikalingų dalykų ir vaikščiosi apspangęs nuo apgaulingo žinojimo. Geriau jau vasarą ar per atostogas į ligoninę nueik pasitrinti, priklijuok prie slaugių, sanitarų, kad arčiau ligonio būtum. Nežinau kur gyveni, bet didžiuosiuose miestose paieškojęs gali rasti visokių jaunųjų medikų būrelių, gali prisijungti prie Raudonojo kryžiaus ar panašiai. Nes teoriškai domėtis viena, o būti toje atmosferoje, tarp tų žmonių visai kas kita. Dėl rezidentūrų tai irgi sunku pasakyti. Konkursas stojant kiekvienais metais skirtingas. 6 metai ilgas laikotarpis, o Lietuvos sveikatos apsaugos politika yra labai nestabili, tai gali sekt situaciją, bet matysi kad kasmet viskas keičiasi. Nors šiaip yra tendencija, kad kas daug dirba, daug pasiekia. Šiaip įstojus galimybių išmokt ir prasimušt visai daug, jei eini ir graibai galimybes. :) Bet žodžiu, dabar kai esi mokykloje, mokykis mokyklos dalykus. :D
Labai ačiū už išsamų atsakymą, su kiekviena diena vis labiau ir labiau galvoju apie mediciną, tačiau į vieną klausimą atsakymo kaip ir neradau: tai ar teks ir kiek susidurti su visokiomis cheminėmis reakcijų lygtimis ar pagrindas bus teorija? :)
Neatsimenu :D
nu kažką spręsdavom, bet bendroji chemija problemų nesukėlė, bioorganinė buvo blogiau. Nu kamon, mokykloj per 2 metus gal išmoksi? :D
Teks kaip nors, reikės pasistengti, o šiaip tais tu MLDC esi, toliau tęsk rašymą, labai įdomu pasiskaityti :)