1976 metų rugpjūčio 27 dieną į Yumbuku, miestelio Zaire, (dabar Kongo Demokratinė Respublika) misionierišką ligoninę buvo paguldytas, kaip manyta, dar vienas maliarija susirgęs žmogus. Tai buvo 44 metų amžiaus mokytojas, vardu Mabalo Lokela . Jis gavo chlorokvino, maliarijai gydyti skirto vaisto injekciją. Maliarijos simptomai, tokie kaip karščiavimas, nuslopo. Tačiau ligonis bėgant laikui nesveiko, jo būklė net blogėjo, o rugsėjo 1 dieną, praėjus penkioms dienoms nuo injekcijos, pasireiškė daug naujų, maliarijai ir kitoms ligoms nebūdingų simptomų. Jis mirė 1976 rugsėjo 8 dieną, iš viso praėjus 14 dienų nuo pirmųjų simptomų pradžios. Per savaitę panašūs simptomai pasireiškė ir daugiau žmonių. Liga pasireiškė tuo, kad pradžioje ligoniai jautė silpnumą, raumenų, sąnarių maudimą, skausmą, karščiavo, slogavo, vėliau išryškėjo akių junginių paraudimas, vėliau pasireiškė pilvo skausmas, vėmimas, viduriavimas, kraujotakos sutrikimų požymiai: makulopapulinis bėrimas, kraujavimas iš įvairių vietų, ypač žarnyno, kraujospūdžio kritimas.Sirgo tiek vyrai, tiek moterys, visų amžiaus grupių. Praėjus keturioms savaitėms nuo M. Lokela atvejo panašūs simptomai buvo pastebėti jau daugiau kaip 300 žmonių, o po to minėta ligoninė buvo uždaryta. Iš viso šis protrūkis tęsėsi iki spalio 24 dienos. Buvo užfiksuota 318 susirgimų ir 280 mirties atvejų (mirė 88%). Iš 17 užsikrėtusių ligoninės personalo, 11 mirė. Liga buvo išplitusi maždaug 70 km spinduliu nuo Yumbuku. Ligoniams būdinga buvo tai, kad jie gyveno miškingose vietovėse, turėjo kontaktą tarpusavyje. Sirgdavo ištisomis šeimomis. Iš 550 aplinkui esančių kaimų, liga pasirodė maždaug 55. Vienas iš esminių išplitimą lėmusių veiksnių buvo perdavimas per adatas, švirkštus ir kontaktą su sergančiaisiais, kitaip tariant prasta higiena.
Pirmųjų nuo Ebolos mirusių pacientų simptomai
Tais pačiais metais birželio-spalio mėnesiais tokios pačios ligos protrūkis kilo ir Sudane. Tuo metu iš 284 užsikrėtusių mirė 151 žmogus (53%). Šio protrūkio metu pirmasis pacientas buvo darbininkas medvilnės fabrike. Dauguma kitų susirgimų įvyko taip pat per artimą kontaktą, daugiausiai ligoninėse.
Tarp kitko, labai panašius simptomus sukelia ir panašios morfologija, bet imunologiškai visiškai kitoks Marburgo virusas (pavadinimas kilo nuo Vokietijos miesto Marburgo), priklausantis Filoviradae šeimai. 1967 metais kilo šio viruso sukeltas protrūkis Marburge, Frankfurte ir tuometinės Jugoslavijos sostinėje Belgrade. Tuo metu susirgo 31 žmogus, iš jų 7 mirė. Keistos morfologijos ir neaiškios kilmės virusas sukėlė nemažą baimę.Vėliau buvo užfiksuota šios ligos atvejų Pietų ir Vakarų Afrikoje, Sovietų sąjungoje. Liga užsikrečiama nuo primatų. Tiek Zairo, tiek Sudaro ebolos protrūkių metu pirmiausia buvo galvota, kad ligą sugėlė Marburgo virusas. Tik kiek vėliau aprašytas naujas, Ebolos virusas ir išskirti penkti jos serotipai.
Pasireiškus pirmiesiems protrūkiams Sudane ir Kongo Demokratinėje Respublikoje, į Afriką atvyko didelės tarptautinės mokslininkų ir medikų pajėgos. Tiriamosios medžiagos pavyzdžiai buvo gabenami į Europą ir JAV. Liga pavadinimą gavo nuo Ebolos upės, tekančios per Yumbuku. Tiriant, buvo išskirti Ebolos serotipai, pavadinti pagal vietovę, kurioje jie identifikuoti, tai: Ebola-Zaire, Ebola-Sudan, Ebola-Côte d’Ivoire, Ebola-Bundibugyo, Ebola Reston (pastarasis ligą sukelia tik primatams, bet ne žmonėms). 1990 metais šis virusas buvo priskirtas Filoviridae šeimai. Pirmieji du virusai aprašyti 1976. 1994 metais, po 15, metų pertraukos kilęs protrūkis, tuo metu Dramblio kaulo krante, gavo E.Côte d’Ivoire pavadinimą manoma, kad tuo metu žmonės užsikrėtė nuo šimpanzių, virusas buvo atrasta jau 1982 metais, būtent apylinkėse gyvenančiose šimpanzėse. Pirmoji pacientė buvo 34 metų šveicarė etologė (tai mokslas, tiriantis gyvūnų elgesį). E. Bundibugyo 2008 metais ir sukėlė du protrūkius, kurių mirštamumas buvo „tik“ iki 50%. O E. Reston pastebėtas 1998 m. Restono mieste Virdžinijos valstijoje JAV, tiriant beždžiones Macaca fascicularis atgabentas iš Italijos ir Filipinų. Kelis kartus pastebėti E. Reston protrūkiai pačiuose Filipinuose ir Italijoje. Jie įdomūs tuo, kad sirgo gyvūnai, o su jais dirbę žmonės turėjo antikūnų prieš E. Reston, tačiau patys nesirgo.
Iš viso yra pripažinta, kad buvo 18 mirtinų ligos protrūkių. Įdomu tai, kad nei vieno nebuvo nuo 1979 iki 1994 metų, nors jie buvo yra kartotis maždaug kasmet. Nuo šių metų kovo siaučianti epidemija yra didžiausia per visą istoriją, laboratoriškai patvirtinta 1134 atvejai ir jau yra 622 užfiksuoti mirties atvejai (54,9%), galbūt, kai skaitysite, šie skaičiau jau bus didesni. Stebina ir išplitimas: Gvinėjoje, Liberijoje, Siera-Leonėje, Nigerijoje.
Kita vertus, nors liga gana „jauna“, gali būti, kad ji egzistuoja jau tūkstančius metų, tiesiog nespėdavo išplisti ir tapti pastebima. Taip pat jai būdingi simptomai, bent pačioje pradžioje, gali būti supainiojami su kų ligų simptomais: gripo, maliarijos, geltonojo drugio ir daugybės kitų. Pavyzdžiui, vienas Kongo Demokratijoje dirbęs vakarietis gydytojas 1972 metais darydamas skrodimą studentui, turėjusiam hemoraginės karštligės požymių, bet turėjusiam geltonojo drugio diagnozę (dėl to ir darė skrodimą), įsipjovė į pirštą. Po 12 dienų jis mirė. 1977 peržiūrėjus jų medicininius dokumentus, klinika ir ligos eiga buvo lygiai tokia pati, kaip Ebolos hemoraginės karštligės, jiems buvo pakeistos diagnozės. Dar anksčiau, t.y. visai visai anksčiau, Peloponeso karo metu kilęs Atėniškasis maras (429 ir 427/426 m.pr.m.e) , visai gali būti, yra vieni pirmųjų Ebolos atvejų. Nors šis atvejis yra labai abejotinas ir labiau mitinis.
Labiausiai tikėtina versija apie Ebolos viruso kilmę yra, kad pradžioje tai buvusi zoonozė, t.y. gyvūnų liga. Šią teoriją įtikinamą daro viruso radimas vaisėdžių šikšnosparnių kūno skysčiuose, antilopėse, šunyse, kituose miško gyvūnuose, ypač beždžionėse. Beždžionės taip pat gali susirgti Ebola. Nuo gyvūnų žmonės užsikrečia liesdami jų lavonus, valgydami jų pravalgytą maistą (pavyzdžiui vaisėdžių šikšnosparnių prakąstą kriaušę), valgydami blogai termiškai apdorotą maistą. Rizikoje yra mokslininkai, kaip jau minėta etologė, arba 1996 ir 2004 metais Rusijoje mirė po vieną laboratorijos darbuotoją, dirbusių su šiuo virusu. Bet šiaip tikslus plitimo iš gyvūnų žmonėms mechanizmas nėra iki galo aiškus. Kaip ir apskritai ne visai žinoma iš kur šis virusas atsirado.
Vaisiaėdis šikšnosparnis pasiruošęs perduoti Ebolos virusią naiviems vaisius mėgstantiems afrikiečiams
Nepaisant visos Ebolos bjaurumo, būtent tas jos bjaurumas yra ligą ribojantis veiksnys. Nuo jos gana greitai mirštama – mirtis ištinka per 10 ar mažiau dienų nuo pirmųjų simptomų. Taip pat neįrodyta, kad ji plinta oro-lašelinių būdu. Tam, kad užsikrėstų, žmogus turi turėti kontaktą su kitu užsikrėtusiu žmogumi arba gyvūnu: valgyti blogai termiškai apdorotą maistą, kurį lietė infekuotas gyvūnas, valgyti užkrėstų gyvūnų mėsą (dėl šių priežasčių tam tikroje rizikos grupėse atsiduria gurmanai, valgantys medium atilopieną ir panašiai), neliesti sergančiųjų, mirusiųjų, nesiliesti prie bet kokių jų kūno skysčių. Ligai plisti padeda baimė ir prietarai. Afrikos žmonės vis dar kupini archajiškų įsitikinimų, minčių apie raganas, juodąją magiją ir dalį susirgimų priskiria baltųjų burtams. Susirgę jie bėga slėptis, nesigydo, taip užkrėsdami kitus. Higienos nesilaikymas, nepakankama dezinfekcija, nepakankamas izoliavimas irgi padeda ligai plisti. Iš kitos pusės, ligos pradžioje simptomai visiškai nespecifiniai, negalvodami, kad serga, žmonės labai lengvai gali išplatinti ligą aplinkiniams.
Ką daryti, kad nesusirgtumėte? Nebūti ten, kur yra protrūkis.
Šaltiniai:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2395567/
http://www.cdc.gov/vhf/ebola/resources/outbreak-table.html
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2395561/
http://web.stanford.edu/group/virus/filo/filo.html
http://jid.oxfordjournals.org/content/179/Supplement_1/ix.long
Ačiū už trumpą ir aiškų paaiškinimą.
Ačiū, kad skaitote :)
O jeigu, hipotetiškai, kiltų protrūkis Lietuvoje? Duotum kokių patarimų ką reiktų tada daryti? :)
Taip.
Pagrindinis būtų, jei įmanoma, neturėti jokio kontakto su sergančiais. Jei Sergančių neįmanoma išvengti, tada jų neliesti, taip pat neliesti jų kūno skysčių, t.y. kraujo, prakaito, seilių, vėmalų, išmatų, šlapimo, žodžiu, bet ko, ką sergantis žmogus išskiria. Jei ir tai neįmanoma, tada naudoti specialias apsaugines priemones. Taip pat svarbu higiena: nuo paprasčiausio rankų plovimo iki dezinfektantų naudojimo, patalpų ir įvairių daiktų dezinfekavimo. Geriausiai būtų mirusiųjų kūnus kremuoti.
Jei žmogus pats suserga, ar įtaria, kad susirgo, tada reiktų kreiptis į gydytojus, taip pat pranešti aplinkiniams, kad įtaria jog serga, tam, kad būtų išvengti galimo plitimo. Taip pat sergančiam žmogui svarbu užtikrinti, kad gautų pakankamai skysčių, krentant kraujospūdžui, jį kelti, kraujuojant, stabdyti kraujavimą, netektą kraujo kiekį atstatyti.
Iš esmės ligoninėse tai nesunkiai padaroma ir kokioje Europoje pasireiškus ebolai tie žmonės būtų izoliuoti ir išgydyti, nors tas gydymas tik simptominis. Tai nėra pati baisiausia liga. Tik vietos, kuriose jos plinta, jai labai palankios. Ten ir gripas būtų kur kas mirtinesnis, nei čia.
Patikslinsiu dėl ligos trukmių: ilgiausias stebėtas inkubacinis periodas -- 20 dienų. Nuo simptomų atsiradimo iki numirimo -- berods 8-16 dienų.
Dėl mirtingumo -- neteisingos interpretacijos visur eina -- žiūrimas santykis tarp einamuoju momentu apsikrėtusių ir numirusių (tada gaunasi apie 50%), nors reiktų dėti tą 8-16 dienų poslinkį. Su poslinkiu gaunasi apie 70%. Maždaug toks lygis būdavo berods ir su ankstesniais protrūkiais.