Ar kada nors teko susidurti su fainuoliais šaunuoliais, kurie perskaitę kokį straipsnį žurnale iš serijos šeiminkėms ar knygiūkštę enzimai valdo jus, radę ten paaiškinimus kas ir kaip kūne surėdyta, ima įsivaizduoti jau pažįstą gamtos dėsnius taip gerai, kad profesionaliai iš pagrindų pakeistų savo gyvenimo būdą, ir dar jums nemokamai paaiškintų kaip reikia gyventi. Arba kurie nuėję į vieną seminarą, na gerai, trijų dienų sveikatingumo stovyklą, grįžta atsivėrusiomis čakromis ir suvokę pasaulio sandarą ir kaip veikia jų kūnai. Arba pažiūrėję emocionalų filmuką, kur apipešioti dėdės emocionaliai klykauja niaskėpikit savo vaikų, nerizikokit jų svejkata, jau manosi viską žinantys apie infekcijas ir būdus jų išvengti. Taigi, jei susidūrėte su žmonėmis, kurie perskaitė tris knygas, pabuvo viename seminare, pažiūrėjo penkių minučių filmuką, po viso šito tapo sveikatos, gyvenimo ir kūno bei dvasios mechanizmų ekspertais, ir jei jais patikėjote, labai prašau bent trims minutėms įsijungti vaizduotę.

supermamų požiūris

Taigi, dabar įsivaizduokite jauną žmogų, imliu protu, begaliu ryžtu, elastinga atmintimi, kuris knygas skaito po kokias šešias valandas per dieną. Kuris aštuonias valandas penkias dienas per savaitę praleidžia paskaitose, kuris dar kelias valandas skiria straipsnių skaitymui, pakartojimui to, ką perskaitė, na, o laisvą laiką valgo, miega ir tenkina kitus fiziologinius poreikius iš apatinių Maslow piramidės lentynų. Jei spėja. Įsivaizduokite žmogų, kuris dvejus metus mokosi anatomijos, pilnus metus normalios histologijos (mokslas apie organizmo audinių struktūrą), fiziologijos, o paskui dar po metus nenormalios anatomijos, histologijos ir fiziologijos, t.y. kaip žmogaus kūnas atrodo ir veikia kai išeina iš rikiuotės. Žmones, kurie pusę metų gilinasi į psichologiją, filosofiją, (medicinos) istoriją, (medicinos) etiką, o paskui penkerius metus vis prie to grįžta, kartoja, mokosi taikyti, savarankiškai tai studijuoja iš įvairių teorinių ir praktinių pusių. Ir tai tik pagrindai. Juos išmokę susipažįsta su vaistų veikimu, veikimu žmogaus organizme, vaistų veikimu tarpusavyje žmogaus kūne, apie tai kaip ir iš ko jie pagaminti, ir ne tik apie vaistų sandarą ir veikimo mechanizmu, bet ir apie istorines jų atradimo ir kaitos aplinkybes. Vien vaistus mokosi vienerius metus, o paskui dar kelias savaites skiria praktinio jų pritaikymo studijoms ir mokslinių straipsnių vertinimui. Būtent mokslinių straipsnių, tai reiškia, kad daugybė žmonių skiria vaistą A irba vaistą B irba placebą ir juos lygina tarpusavyje didelėse žmonių populiacijose. Tada skaičiuoja rezultatus ir paskelbia, kas gavosi. Kai tiksliai aprašo žmones, kurie gavo, tiksliai apibūdina skirto vaisto charakteristiką, tiksliai aprašo su kuo buvo lyginta ir pateikia aiškius rezultatus su išvadomis. Ir ne tik apie vaistus, apie vakcinas, operacijas, procedūras ir kitokius gydymui taikomus dalykus, kas vadinama intervencija.

Bet jei jums dar neužtenka šito jauno žmogaus žinių, o ir neturėtų užtekti, tai jie gilinasi į kiekvieną kūno sistemą atskirai. Mokosi apie tai, kaip veikia suaugusiojo ar vaiko psichika normaliu atveju ir kai atsitinka nelaimė mąstyme, jausmuose, valioje, kas bendrai paėmus vadinama psichika, nuo žodžio psyche, reiškiančio sielą. Mokosi apie žmogaus raidą nuo pat užsimezgimo momento, buvimo motinos įsčiose, nuo gimimo, mokosi apie tai, kas vyksta su tuo žmogumi jam augant ir bręstant. Ir mokosi ne vien apie kūno pokyčius ir raidą, bet ir tai, kas vyksta galvoje, mintyse to mažo žmogučio, po truputį tampančio piliečiu suaugėliu. Tada dar mėnesiais mokosi apie kiekvieną kūno sistemą iki menkiausio lopinėlio, kas būna, jei kažkas ima veikti ne taip, kaip turėtų ir atsiranda sutrikimas ar liga. Žinoma, nepaisant tos daugybės laiko, taip ir neišmoksta kiekvienos smulkmenos, retenybės ar galimo varianto – nes septyni milijardai gyventojų reiškia septynis milijardus galimų tos pačios normalios sandaros ar nenormalios fiziologijos variantų. Bet kai šitie studentai neišmokomi ko nors konkretaus, jie būna išmokomi kur ieškoti ir kaip ieškoti informacijos. Maža to, išmokomi kuria informacija pasitikėti, o į kurią žvelgti su visai nešvelniu skepsiu, kaip abejoti, o kada improvizuoti pasikliaunant žinojimu.

Ir kai jau atrodytų, kad visi pagrindai padėti, dar pusmetis skiriamas įgytų žinių praktiniam įtvirtinimui. Bet jūs baisiai gudrus, nes internete paskaitėte apie savo ligą, o kai prie jūsų ateina skaistus veidas ir prisistato Laba diena, esu gydytoja/-as internė/-as, raukotės, dūsaujate ir vartote akis, iš jūsų reikia žodžius traukte traukti, o kryptingai klausiant apie esamus sutrikimus ar turėtas operacijas, nutylite svarbius dalykus, lyg jus apklausiantis gydytojas nemokėtų perskaityti siuntimo, kuriame parašyta, kad nelaikote šlapimo, ar apžiūrėdamas nepastebėtų randelio, likusio po krūtų didinimo. Jei bijote žmonių teismo, tai mažiausiai jo tikėkitės dėl savo kūno, jei tie žmonės, kurių bijote yra su baltais chalatais ir pavienėmis mimikos raukšlėmis ar dar nepranykusiais jaunatviniais spuogais.

Tai štai tos ilgos trys pastraipos labai trumpai, lakoniškai ir paviršutiniškai apžvelgia kuklius šešerius žmogaus pažinimo mokslo metus. O tas mokslas po šešerių metų toli gražu nepasibaigia, gal net atvirkščiai, suintensyvėja, tik jau konkretesne kryptimi. Ir ne tik apie vienos kūno dalies ligas, bet ir apie socialinį, ekonominį, politinį, kultūrinį ir visokį kitokį pas gydytoją ateinančio paciento kontekstą.

Žinoma, kai jūs susiduriate su žilstančiu ir pradėjusiu raukšlėtis ir plikti žmogumi, apsivilkusiu baltą chalatą, matote tik kyšininką, parsidavusį farmacininkams ar fancy protezų firmoms. o taip, jūs visiškai teisus. Tie šešeri metai universitete nieko verti, tie ilgi rezidentūros metai, tos stažuotės, konferencijos, perskaityti straipsniai, knygos, matyti filmai, susitikti atvejai, viskas yra niekas, prieš tai, ką žinote jūs. Nes jūs gi perskaitėte, kad ponia aktorė neskiepys savo vaiko, nes siaubingai baisu, dabar jau viską žinote apie skiepus, nes patikimas šaltinis internete, visas su klaikiomis gramatikos klaidomis, atsiradusiomis dėl mėgėjiško vertimo iš rusų kalbos, jums atvėrė akis. Jūs prašysite gydomojo vandenilio peroksido, draskysite akis, kad kaip taip galima nieko neišmanyti ir siųsite tuos baltus chalatus pasiskaityti daugiau internete. Jeigu jums suprasti kaip veikia jūsų kūnas užtenka vienos knygos, vienos stovyklos, vieno filmuko ar dar balažin ko, kodėl tada nepasitikite žmonėmis, kurie metų metus į tai gilinasi, kurie klausia, tiria ir suranda atsakymus, ne šiaip atsakymus po bandymo, bet tokius, kuriuos įmanoma atkartoti ir kurie nėra nulemti atsitiktinumo, mėnulio fazės ar palankaus žvaigždžių išsidėstymo. Galite nesutikti su medikų požiūriu ar siūlymais, bet neturite moralinės teisės neigti ir nuvertinti jų išsilavinimą nepasikalbėję ir neišsiaiškinę jums rūpimų klausimų su rimtais specialistais, o ne apsišaukėliais ezoteriniais pseudoprofesoriais.

Galų gale, medikai ko nors nežino. Gal net visai dažnai ko nors nežino. Bet nuo šarlatanų skiriasi tuo, kad nepasiduoda iliuzijai manyti, kad viską išmano, maža to, sugeba sau pripažinti, kad reikia domėtis daugiau, o pacientui gali pasakyti, kad atsakymą pateiks vėliau, nes dabar sunku ką nors pasakyti. Nors galbūt mums, medikams, reikėtų pasimokyti to kalbos lengvumo ir paprastumo, suprimityvinti informaciją iki skaidraus aiškumo. Bet turbūt tas profesinis orumas neleidžia.

 Emilija