Visokių daktarų būna – gerų, blogų, pasikėlusių, kuklių ir net gražių ir protingų. Bet man, kaip medicinos studentei, juos labiau teko pažinti kaip mokytojus, o ne kaip daktarus. O va mokytojų tipų jau mažiau – vos keletas. Visų pirma yra tie, kurie, jums pasirodžius gydytojų kabinete ir prisistačius, kad esate internas/studentas/praktikantas ir dirbsite jų skyriuje, nuoširdžiai nudžiunga, pasisodina, duoda kokį saldainį ir pradeda vardinti darbus, kuriuos turėsit padaryti, kol jis bus išėjęs. Nes jūs jau didelis ir juk viską mokat, taip? Ir išbėga. O tada sukis kaip nori, klausk kitų (geriau neklausk), bandyk logiškai iš situacijos išsisukti, o jei logika nepadeda – tada bent jau būk kūrybingas (ir prisimink, ką 6 metus į galvą kišai). Bet grįžęs toks daktaras visai nebus nusivylęs, jei ne visus punktus būsite įvykdęs – jis nemato problemos ligos istorijoje truputį pabraukyti jūsų šiaip ne taip sukurptą statusą („ko tokį trumpą parašei?“ – o bandėt jį išgimdyti kokias 15 minučių…), atšaukti jūsų užsakytą konsultaciją („eeeeeeik, nereikia čia to kardiologo, matai gi bobutė kiek metų gyvena su tuo prieširdžių virpėjimu, tai viskas čia OK bus“ – jūsų pasaulis tai girdint dūžta į šipulius, o jūs linksit galvą, šypsotės ir tylit) ar dar tris kartus jus nusiųsti pas ligonį, nes pamiršot paklausti kokius vaistus geria/kam alergiškas/kokias operacijas yra turėjęs. Visiškai chill daktarėlis, pas kurį pakliuvę pirmomis dienomis jausit baisų stresą (nes jūs ne tik galvojat, kad nieko nemokat, jūs dar ir TEISUS – tikrai nemokat), bet ilgainiui, taikant tokį „tough love“ rėžimą tapsit tikru asu. Taigi šitą mentorių imam.

Kitas įmanomas scenarijus prasideda lygiai taip pat – sofutė, saldainiai, kaip gyveni, kur stosi. Tik ir baigiasi jis ant tos sofutės, nes daktaras, pakalbinęs jus, tiesiog išeina dirbti savo darbų ir net nežada su jumis užsiimti. Bet tam priežastys gali būti kelios:

• Pirma, jis nuoširdžiai nesupranta, kaip galima norėti dirbti, kai tai nėra privaloma ir galvoja, kad palikdamas jus ant sofutės daro jums paslaugą. Šitą tipažą atpažinsit iš frazių „Eik, vaikeli, namo, jau 12h“, „jėzau, dar tu sėdi, eik su draugais susitikti“ arba „tai tu gi gali čia nevaikščioti, mes niekam nesakysim“. Aišku, jūs galit bandyti aiškinti, kad jūs NORITE dirbti ir panašiai, bet kad jūsų postringavimai pasieks jo sielą – abejotina, taigi geriau eikit ieškot kito mentoriaus.
• Antra, jūs, nors esate visai smagus naujas pašnekovas prie rytinės kavutės, nesate vertas net pasikalbėti su ligoniu, nes nieko dar nemokate. Ir nemokėjot. Ir nemokėsit. Taigi šis gydytojas tikrai neturės laiko jus mokyti, jo manymu, pačių pagrindų, amžinai bijos, kad ne tik sugadinsit jam ligos istoriją, bet dar ir nužudysit pacientus (o turbūt ir jo šeimą), apie tai sužinos administracija ir JIS gaus velnių. Taigi sėdit toliau ant sofutės ir valgydami saldainį ieškot kito mentoriaus.

Išgirdęs frazę „einu daryti [procedūros pavadinimas], nori eiti kartu?“, aišku, susiviliojate bėgate tekinas iš paskos. Bet klastą suprantate tik vėliau – tik ėjote jūs kartu, nes visą procedūrą ir jos aprašymą atlieka gydytojas, o jums tenka garbė viską stebėti iš už jo nugaros. Kas, aišku, tikrai nėra blogai – vieną, du, nu gerai gerai – tris kartus. Bet ne visą savaitę ar mėnesį žaisti „prielipą“ ir TIK sekioti ir bandyti kažką pamatyti. Su tokiu gydytoju susidėkit kokiai savaitėlei – suprasit skyriaus tvarką, pamatysit, kas kaip dirba, o po to jau tikrai atsibos ir norėsis rimto darbo.

Dar yra toks „pradinukų“ variantas – daktaras, kuris žino, kad jūs nieko (nu bet absoliučiai nieko) nemokat ir apskritai esat laukinis ir pirmą kartą apsilankėte skyriuje, BET yra nusiteikęs jus šio to išmokyti. Va čia jau būna smagu. Aišku, prasideda viskas kartais nuo „įėjus į palatą – pasisveikink“ (seriously?), statusų rašymo jaučiant jo žvilgsnį per jūsų petį ir pacientų apklausą, jam stovint palatos tarpduryje. Bet čia viskas OK – pamatęs, kad jūs šiek tiek gaudotės ir nesate absoliutus mauglis, toks gydytojas jums leis daug ką daryti ir nepatingės dar ir klaidų pataisyti. Šitą imam.

Paskutinis ir, deja, šįkart prasčiausias, tipažas yra dr. Ignoras. Čia tokios asmenybės, kurios, jums atėjus į skyrių ir jame esant jūsų net nepastebi, kartais GAL pasisveikina (jei jūs tai padarot pirmas) ir didžiausios užduotys, kuriose galite būti jam ar jai naudingas tai – paduoti tuščią popieriaus lapą, nunešti ligos istoriją į postą arba užleisti vietą ant sofutės. Šitiems nei jūs, nei jūsų mokslo pasiekimai, nei apskritai ateities kartos nerūpi, nes po jų – nors ir tvanas. Leiskitės ignoruojami, nes nieko gero šiaip ar taip neišpešite.

O dar, yra koks šimtas skirtingų šių tipažų mikstūrų, kurios DAR kinta priklausomai nuo nuotaikos, pacientų skaičiaus ir to, skyriaus vedėjas yra šiandien darbe ar ne.

Moralas istorijos toks: jei tikrai norėsit mokytis ir dirbti – joks mentorius nepamaišys ir patys rasite, kaip save realizuoti. Tik reikia nebijoti ir kartais apsimesti, kad mokate daugiau, nei iš tiesų – ir išmokti viską eigoje (dabar visi ne medikai skaitytojai baubia ir rėkia, kad taip negalima ir čia juk su ŽMONĖMIS dirbate ir kaip jūs taip drįstat daryti). O savo mentorius (absoliučiai visus), mes – medikai, mylim ir gerbiam labiau nei bet ką kitą, tai būkite tokie malonūs nesusidarykite iliuzijų apie nepagarbą :)

Elena

Šitas labai atitinka mūsų kasdienybę