Įrašas publikuotas socialiniuose tinkluose 2018 01 14

Kadras iš filmo

Kartais žmonėms užduodu tokį klausimą:

Koks tavo bazinis laimės indeksas, skalėje nuo 1 iki 10, kur 1 nuolatinė nepakeliama kančia, o 10 absoliuti įmanoma laimė ir ramybė.

Klausiu, kai man įdomu kaip po tam tikrų įvykių ar gyvenimo pokyčių šis indeksas pasikeistų, kartais šiaip, kai pagal kontekstą išpuola. Būna, kad į mane keistai pasižiūri ir neatsako. Čia šiaip lyrinis nukrypimas. Iš tiesų klausimą prisiminiau pažiūrėjusi filmą Nelyubov (nuotraukoje kadras iš jo).

Pati niekad nebūčiau sugalvojusi žiūrėti rusiško filmo, bet jį tiesiog įjungė ir nebuvo pasirinkimo. Pradžioje sabotavau, tie stambūs planai, meninės pauzės dar net neprasidėjus veiksmui, žodžiu, pažįstama maniera. Man sakė, kad čia labai geras filmas, perskaičiau, kad jį pastatė madingas rusų režisierius. Tai kaip ir laukiau, kas čia tokio gero. Dabar jau kelias valandas galvoju apie dalykus, kuriuos šitame filme rodė ir net viešai rašau, tai tikrai geras.

Komentatoriai sakė, kad juo labai taikliai atskleista šiuolaikinė Rusijos visuomenė. Siauras tai požiūris, lygiai taip pat šį filmą kokie prancūzai ar korėjiečiai būtų galėję pastatyti. Net Lietuvoje, kadrai pradžioje tikrai priminė lietuvišką kiną. Tik vaidyba čia nepalyginamai geresnė, nesu ekspertė, bet mane labai įtikino, nors kai kurie personažai pasirodė ne iki galo išvystyti.

Filmas labai liūdnas. Labai, jame viskas blogai ir niūru. Istorija apie besiskiriančią šeimą. Prasideda nuo to, kaip mama į vaiką žiūri kaip į kliūtį, vėliau sutuoktinių barnis, vaikas verkia. Per visą filmą tėvas nė karto nepasižiūri į savo sūnų ir apskritai su juo nė viename kadre nebuvo. Jie skiriasi ir nenori pasiimti vaiko su savimi. Vaikas netyčiukas. Vyrui reikėjo vaiko ir žmonos, kad gautų gerai apmokamą darbą ortodoksiškoj kontoroj, kurioje dirba tik vedę ir apsivaikavę, nei vieno išsiskyrusio nėra. Moteriai reikėjo vedybų, kad pabėgtų iš savo toksiškos motinos namų. Tiek moteris turi naują vyrą, tik vyras turi naują moterį (jau nėščią). Abu norėtų gyventi savo naujus blizgančius gyvenimus, bet tas senas vaikas viskam trukdo. Vaikas dingsta, tėvai pastebi tik po geros paros.

Dingimas ne tik nesuartina byrančios poros, bet dar labiau suintensyvina jų neapykantą vienas kitam. Vyras rodo žmonai aktyvų abejingumą. Moteris jį kaltina, kad šis sugadinęs jai gyvenimas. Fone formali policija, nevyriausybinė organizacija padedanti dingusių paieškoje, kurioms tai tik dar vienas atvejis, nuotrupos apie mokyklą ir epizodai iš besiskiriančios poros naujų gyvenimų.

Žiūrint filmą akivaizdu, kad šita pora neturėjo jokių šansų, gal tik stebina, kad taip ilgai ištempė kartu. Jie tarsi laukia, kad juos išgelbėtų: naujas vyras, naujas vaikas, taip atsakomybę nusiimdami nuo savęs ir perduodami gelbėtojui, kuris pasirodo esąs gyvenimo klaida. Jie senais žodžiais prisiekinėja naują meilę. Tai žmonės, kurie neišmoko būti laimingi būdami vieni. Ir ne vien tik būti laimingi, būti sąžiningi su savimi. Jie susitaiko su išorės spaudimu ir leidžiasi jo sugniuždomi (darbas, kuriame reikalaujama dalykų, visiškai prieštaraujančių asmeniniams įsitikinimams; artimųjų spaudimas ir vienintelis būdas išeiti iš jų per nuosavą šeimą). Aukų aukojimas, kurių niekam nereikia.

Filme labai daug visko, įlindimo į smartfonus, selfių, pozavimo, tuštumos, pasiklydimo, nykimo, intensyvių emocijų ir beviltiškumo.

Pofilminėje nuotaikoje prisiminiau savo klausimą apie laimės indeksą. Ypač įdomu kaip jis kinta, keičiantis gyvenimo situacijoms. Tik man sakė, kad tokį keistą klausimą būtų sudėtinga pamiršti, tai nežinau galėčiau pati testuoti dinamiką. Kita vertus, aš tik stebėtoja, gariausia vertinti pačiai save ir netapti tokiai kaip šio filmo personažai.