Maistas turi neabejotiną įtaką sveikatai. Tai ką mes dedame į save, tai kuras kuriuo maitiname savo ląsteles, arba nuodijame. Karts nuo karto pasirodo straipsnių apie tvarią mitybą, tai tokia, kur maistas vietinis, ir panašus į protėvių. Tyrimai ir stebėjimai rodo, kad žmonės, kurie radikaliai pakeičia gyvenamąją vietą ir gyvenimo būdą turi polinkį į stipresnes ligas. Radikalumas šiuo atveju pakeistas žemynas ir prisitaikymas prie naujų sąlygų. Pavyzdžiui jei kokie azijiečiai išvyksta į Amerikas, ar Afrikiečiai į Europą. Iš kitos pusės, net jei tie patys europiečiai perima kitokius mitybos įpročius, nei jų protėviai, tai organizmui irgi gali būti sudėtinga susigaudyti kas vyksta. Kas čia per avokadai, kas per krevetės, kas per agavų sirupas. Viskas lyg ir logiška.

Skaitant apie sveiką mitybą, ir skaitant šiuolaikines mitybos rekomendacijas man kildavo įtarimų. Ar seniau tikrai taip valgydavo, pagal mitybos piramidę. Bent jau lietuviška virtuvė yra gana riebi, ir aš nekalbu apie cepelinus, kurie tradiciniai tiek pat kaip kolūkiai, su kuriais šitie ir išplito. Štai yra rekomendacijos nevalgyti riebaus maisto, riebią mėsą ir žuvį keisti liesa, atsisakyti sviesto, pereiti prie aliejų, pavyzdžiui alyvuogių, daugiau grūdų, daugiau javų, makaronų, labai sumažinti druską. Saldumynai irgi nebuvo pateikta kaip gėris, bet labiau kaip tuščios kalorijos, kurios nėra reikšmingas blogis. Bet nors dabar riebalų suvartojama gerokai mažiau, vis tiek širdies ir kraujagyslių ligos vyrauja, nors tu ką, kaip ir vėžys.

Cukraus piramidė. Beveik kaip masonų, tik iš cukraus

Pasirodo, už šitų šiuolaikinių rekomendacijų yra daug daug dolerių ir beveik pusė šimto metų kryptingo tyrimų iškraipymų. The New York Times radau straipsnį apie cukraus pramonę papirkinėjusią tyrėjus, kurie vėliau spausdino savo atradimus įtakinguose žurnaluose, kurie vėliau formavo visą dietologiją. Industrijos finansuojamuose tyrimuose labai sistemingai buvo mažinama cukraus įtaka nutukimui ir širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms. Visa žala, kurią daro cukrus buvo permesta sotiesiems riebalams ir cholesteroliui. Na kaip, beveik tiesa. Beveik, nes būtent cukraus perteklius ir skatina riebalų atsidėjimą ir sutrikdo cholesterolio apykaitą. Man labai patiko šitas straipsnis, atskleidžiantis, kaip nuo 1960’ųjų klastojamas mokslas. Jis absoliučiai nuostabus. Jūs pagalvokite, cukraus klausimas taip stigmatizavo riebalus, kad juos pakeitė kiti produktai. Tą žinią pasigavo rinkodara. Atsirado ištisos kūdų produktų linijos, kurios niekuo nenaudingos. Dietologijoje yra vienas labai paprasta principas, mažiau valgant vienų dalykų daugiau būna suvartojama kitų. Ir cukraus pramonė čia genialiai sužaidė, nes mažiau riebalų, reiškia daugiau angliavandenių. Ar tikrai reikia tiek daug grūdų ir javų dietoje? Juk javai yra ta pati gliukozė, tik ilgos grandinės, o ne trumpos, kaip paprastajame cukruje. Ar jūs jaučiate, kokio didingo masto tos suklastotos studijos, nes jų dėka dabar turime visus tuos sumažinto riebumo jogurtukus, liesą pieną, liesą varškę, visokius javainius, su rėksmingomis 0% riebalų etiketėmis (bet prifarširuotais cukriuko), kurie pozicionuojami kaip sveikas pasirinkimas.

Riebalų klausimas pastaruoju metu pasidarė labai įdomus. Kita man patikusi istorija buvo apie tyrimą, vykdyta 1968-1973 globos institucijose su psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis. Viena grupė gaudavo įprasto maisto, kuriuose gausu buvo gyvulinės kilmės sočiųjų riebalų, o kita grupė gavo maisto, kur tie riebalai buvo pakeisti augaliniai aliejais, kukurūzų sirupu ir kitais dalykais, žodžiu, gavo šiuolaikišką dietą. Studijos dizainas buvo labai patogus, nes tai žmonės, kurie patys nesirenka ką valgo, taigi, jų dietą lengva kontroliuoti. Ir tiriamųjų daug, ir gali laike stebėti kaip  kinta rodikliai. Tyrėjų tikslas buvo įrodyti, kad nauja dieta sumažina kardiovaskulinių ligų riziką ir sumažins mirtingumą. Ir, tadadadam, duomenų niekas taip iki galo ir neišanalizavo, o studija beveik pasimiršo istorijos šiukšlyne. Atrasta buvo per gryną atsitiktinumą 2009 metais. O vėliau išanalizavus pasirodė labai įdomūs rezultatai. Dietoje su sumažintu riebalų kiekiu cholesterolio lygis sumažėjo 14%, o kontrolinėje grupėje tik 1%. O bet tačiau, mirtingumas tai nesiskyrė, na o bet dar labiau tačiau, kuo labiau krito cholesterolio lygis kraujyje, tuo mirtingumo rizika šokdavo. Laikotarpis, kuriuo buvo atlikta ši studija, buvo tas, kai riebalų, kaip ligų šaltinio tyrimai buvo ant bangos, taigi, viena versijų, kodėl tyrimas liko neužbaigtas, yra ta, kad žurnalai tiesiog būtų nepriėmę tokio skandalingo tyrimo. O galbūt tiesiog turėjo trūkumų, dėl kurių ir liko iki galo neišanalizuotas. Bet naujesni, t.y. šio dešimtmečio, tyrimai irgi rodo tą patį. Augaliniai aliejai cholesterolio kiekį mažina, bet mirtingumo nuo širdies ligų ne. Bet gal dėl to, kad kuo daugiau cholesterolio buvo, tuo daugiau gali jo sumažėti, ir kuo ilgiau tokia situacija buvo, tuo didesnė žala sveikatai susikumuliavo. Visgi, klausimas, ar sotieji riebalai yra toks jau didelis blogis, lieka neatsakytas.

Daugėjant duomenų, kad sotieji riebalai iš pieno ir mėsos produktų nėra tokie jau blogi, Prancūzijos mokslininkai nusprendė patyrinėti jiems aktualų sviesto klausimą ir atliko metaanalizę iš straipsnių apie sviestą ir kardiometabolinius rizikos veiksnius. Būm, sviesto valgytojai nemiršta labiau nei aliejaus valgytojai, diabetu labiau irgi neserga, pastaruoju gal net vos vos rečiau. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar galima sviestą ryti tokiais kiekiais, kad gautumėte paros vitamino A normą. Čia anksčiau buvo vienintelis sviesto gynėjų argumentas, kodėl verta neišbraukti to puikaus riebalo iš meniu. Smulkmenėlė, tektų suvalgyti pusę poko sviesto. Kad ir kaip ten būtų, prancūzišką svogūnų sriubą dabar galima bus valgyti be sąžinės graužimo, kad šaukiatės infarkto.

Mokslinė cukraus afera turbūt yra ta priežastis, kodėl maiste visur tiek daug cukraus. Ne vien saldžiuose gėrimuose, bet net ten, kur neturėtų būti: burokėlių salotose, duonoje, silkėje, marinuotuose agurkuose, piene ir taip toliau. Šventės neįmanomos be saldumynų ir alkoholio*. Cukraus maiste yra tiek daug, kad net deda priedus į jį, kad maskuotų jo skonį. Šitai visiškai protu nesuvokiama. Kodėl? Nes cukrus skanus, pigus, suteikia masę, sukelia priklausomybę (yay, augantys pardavimai), nenumalšina troškulio, o jį stimuliuoja. Cukrus tai bendrinis pavadinimas, ir vis dažniau gamintojai suvokia, kad šis žodis vis didesnei daliai pirkėjų tampa raudona vėliava. Ant pakuočių galima rasti kitaip užmaskuoto, neva sveikesnio, cukraus: fruktozės sirupas, agavų sirupas, obuolių culčių ekstraktas, cukranendrių ekstraktas, razinų saldiklis… Labai džiaugiuosi maistinės vertės lentelėmis, ten būna gražiai parašyta kiek yra cukraus. Pavzydžiui teryaki padaže iš Lidlo 100 gramų yra 51,1g cukraus. Daugiau nei pusė pakuotės yra cukrus. Turbūt daug kas matėte tas moksleiviškas instaliacijas, kur pakabinta tuščia gėrimo pakuotė, o po ja maišelis su cukraus ekvivalentu jame, arba šalia padėti gababėliai cukraus. Tai taip yra ne vien su gėrimais.

Ką galima su tuo padaryti? Mažų mažiausiai, dėl savęs – nustoti dėti cukrų į kavą ir arbatą. Jei kava kokybiška iš gerų pupelių, tai ji turės natūralaus saldumo, o cukrus nemaskuos visų tų skonių, poskonių ir atasakonių (tiesa, yra rizika tapti kavos snobu). Po šito atskleidimo, kad kava yra saldi iš savęs, atsiverčiau atgal į kavos gėrimą, po beveik metų negėrimo. Dabar net nežinau kaip galėdavau ją gerti su cukrumi. Toliau – gaminti maistą namuose. Pavyzdžiui tos puikios apskrudusiu sluoksniu padengtos traškios bulvės traškios ne šiaip sau, o dėl to paties cukraus. Kaip ir batonas skrudinimui gražiai apskrunda dėl to, kad cukrus karamelizuojasi. Ir turbūt geriausias dalykas – nepriprasti. Ir nepripratinti savo vaikų.

Į Lietuvą iš Skandinavijos po truputį ateina tradicija saldumynai šeštadieniais, idėja, kad vaikams saldumynų duodama vieną kartą per savaitę. Šią praktiką atneša odontologai, susirūpinę Lietuvos vaikų dantų būkle. Viskas labai paprasta, šeima visą savaitę kaupia saldumynus saldumynų banke, o šeštadieniais jų galima valgyti kiek tik norisi, be ribojimų. Į šią veiklą įtraukiamos ugdymo institucijos, kad darželiuose ar mokyklose šventės būtų ne su torčiukais ir saldainiukais, o sveikais užkandžiais. Jei netyčia taip nutinka, kad saldumynų suvalgoma, tarkime, antradienį, tai įvardijama persikėlimu, ir saldumynų diena tampa tas antradienis, o jau šeštadienį saldumynų nebevalgai. Ir tai galioja ne vien vaikams, bet visai šeimai. Netgi teko bendrauti su viena gydytoja, kurios abu vaikai nuo mažens auga pagal šią tradiciją. Sakė, labai patinka, labai laukia, labai mielai kaupia saldainius, ir džiugina pats kaupimo ir laukimo procesas, o ne vien valgymas. Be to neturi problemų su nevalgumu, kaip kiti vaikai, jau nekalbant apie sveikus dantis. Ir šiaip ta praktika nuo mažens ugdo discipliną.

Dabar žinant, kad cukrus ne vien gadina dantis, bet yra reikšmingas širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnys, iš seniau žinant jo įtaką nutukimui, cukriniam diabetui, vėžio vystimuisi, akivaizdu, kad vaikai, kurie valgo tik šeštadieniais saldumynus užaugs daug sveikesniais žmonėmis. Ir kad tą praktiką būtų visai sveika perimti ir suaugusiems žmonėms.

___________

*Alkoholis pagal savo struktūrą yra angliavandenis, taigi, grubiai tariant tas pats cukrus, tik dar bjauresnis, dar piktesnis ir dar nenaudingesnis. Apie alkoholio įtaką organizmui jau esu rašiusi. Kitą savaitę bus apie alkoholį visuomenėje. Pavyzdžiui negaliu atsistebėti, kad kai pagauna girtą už vairo, pagautojo aplinka linkčioja kaip čia jam vargšui nepasisekė, arba mentai gaidžiai, bet ne, kad pagautasis yra durnius.