Gyvenu sovietinės statybos bute. Tarp vonios ir virtuvės yra ventiliatorius, kuriam neturiu galios. Nesu inžinierė ir nežinau, ar jo veikimo valandas už mane nustato kaimynai (turbūt logiška, bet ventiliatorius ir antrą, ir penktą nakties įsijungia), ar seniai pasenusių šio namo projektuotuotojų nustatytos programos (nors būtų per daug protinga tam laikui ir tiems žmonėms).
Jei tartume, kad ventiliatorius veikia dėl išankstinių nustatymų, nes valstybiniai planuotojai sugalvojo už gyventojus kada vėdinti patalpas, tai būtų paternalizmo pavyzdys.
Paternalizmas turi labai daug apraiškų ir formų. Pats žodis reiškia (tėvišką) globą. Kartais tai net visai patogu, ar net malonu. Tai gali būti maskuojama kaip meilė ir rūpestis. Ypač tai pasakytina apie individų lygio paternalizmą. Tėvai nusprendžia už vaikus, sutuoktiniai vieni už kitus, gydytojai už pacientus.
Valstybių-piliečių lygmenyje, reikšis kaip mano totalitazmo metu statytas daugiabutis be virtuvės, nu nes proletarai dirba ir valgys fabrikų valgyklose. Arba banaliau, kaip kelių eismo taisyklės (gatvę kirsk per perėją, neviršyk greičio, prisisek diržą). Tokie pavyzdžiai gana nekalti, ir siekiant bendro gėrio visiems. Bet kartais gėrio suvokimas būna labai įvairus. Pavyzdžiui, religijos susiejimas su valstybės politika – labai geras noras, kad sielos būtų išganytos. Arba „apsaugoti šeimos vertybes“. Bet tada atsiranda, kad vienos šeimos yra mažiau šeimos už kitas, vadinasi, jų interesai mažiau verti visuotinio gėrio.
Institucijų – atstovaujamųjų ar institucionalizuotųjų lygmenyje (visokios organizacijos, kur nariai be balso, ugdymo, globos, gydymo įstaigos), pavyzdžiui vaikų darželio šventės, kuri turi dalyvauti visi vaikučiai ir tėveliai, kurie tai dar ir savanoriškai ir entuziastingai finansuoja. Juk irgi viskas siekiant tik gero.
Dar labai įsišaknijęs paternalizmas gydytojo-paciento ryšyje. Juk gydytojas žino daugiau ir geriau, o ką tas pacientas supranta. Apskritai gydytojo nuomonė įdomiausia pasaulyje. Bet informuotas paciento sutikimas įnešė truputį daugiau įvairovės į šiuos santykius. Tiesa, išlieka situacijų, kai nėra kada palikti pacientui apsispręsti. Perėjimas nuo perdėtos visažiniškos rūpybos prie paciento autonomijos ir atsakomybės yra labai naudingas visiems. Ir pačiam gydytojui tai naudingiau, nes atsakomybe dalijasi nebe vienas, bet kartu su pacientu.
Problema su paternalizmu būna tada, kai globojamasis turi jaustis skolingas, o jei atsisako dėkoti už jam primestą valią, yra kaltinamas nedėkingumu ir lieka kaltas. „Juk aš čia viską dėl tavęs darau!“, – dažnai, pavyzdžiui motinos skėsčioja rankomis (bet ar aš prašiau, ar apskritai gimdyti kas vertė). Dar būna apeliuojama į globojamojo jausmus, kad šis savo nesutikimu su primesta valia rodąs nepagarbą. Psichoterapeutas Eric Berne ta tema yra parašęs labai puikią knygą – „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Kaip savo sąmoningu ar nesąmoningu elgesiu ir kalbomis manipuliuoja kitais.
Dar didesnė problema yra iškreiptas atsakomybės ir laisvės santykis. Globojamsis padaromas moraliai riboto įgalumo. Jeigu paternalizmas iš valstybių ar institucijų yra dar dar toleruojamas, iš kitų asmenų tai yra grubi intervencija į kito žmogaus autonomiją.
Puikus tekstas. Tiesiog yra tokia priklausomybės forma -- kopriklausomybė. Žmogus, kuris ja serga, nuolatos gelbėja kitus. Ja serga alkoholikų, narkomanų, lošėjų šeimų nariai, šeimos, turinčios sunkių ligonių. Jie gelbėja, reikia to ar nereikia. O kai yra gelbėtojų, tai visuomet atsiras gelbėjamųjų. Šalutinis poveikis: gelbėjamieji arba tampa vaikais ir už juos viską privalu padaryti (Lietuvos socialinės apsaugos sistemos dėka yra apie 25 proc. populiacijos neįgalūs dirbti, tinkamai auginti vaikus ir t.t.), arba gelbėjamieji gelbėtoją siunčia nx ir jis iš gelbėtojo tampa auka (tiek stengėsi, o niekam nereikia).
Paternalizmas ar jo apraiškos nėra kažkoks tai didis blogis. Didžiausia problema yra piliečio-valdžios, daktaro-pacianto, kliento-banko ir t.t. informacijos asimetrija. Tarkime, paternalizmas socialinės apsaugos srityje reiškia, kad žmonės, kuriems reikalinga pagalba, didžiąją dalį jos (pagalbos) gaus paslaugų forma, o ne pigine. Pasaulį masiškai apėmė liberalūs judėjimai sakytų, jog tai pasirinkimo laisvės atėmimas iš žmogaus. Tačiau daugeliu atveju, tokia pagalba reiškia, tikslinga lėšų panaudojama, efektyvią pagalbą. Žmonės dažnu atveju gali nežinoti, kur kokias paslaugas galima įsigyti pigiau, todėl gaudami tik piniginę pagalbą, lėšų efektyviai neišnaudos, t.y. tiesiog permokės už tam tikras paslaugas ar produktus. Apibendrinant, galiu pasakyti, kad didesnis informacijos prieinamumas, žmonių informavimas ir jų skatinimas domėtis tuo ką jie perką, ką gauną, kur investuoja ir pan., padėtų sumažinti, o gal ir visai išvengti paternalizmo.