Naujos gydytojos slaugė išėjo atostogų, galinti(-čios) pavaduoti susirgo, o tada įvyko apsižiūrėjimas, kad pala, gi turime keturis rezidentus viename skyriuje, tai mane paėmė padėti gydytojai. Turbūt todėl, kad jauniausia. Dabar kaip pelenė sėdžiu, žiūriu pro langą ir į korteles, tvarkau popierėlius ir negirdžiu ligonių, nes šioje poliklinikoje labai gerai sutvarkytas priėmimas. Na, bent jau pas šeimos gydytojus ir bent viename aukšte.
Priėmimas atrodo maždaug taip: užkyla pacientas į septintą aukštą, prie registratorės išsiima talonėlį, beveik kaip banke ar kitoje institucijoje, tik dar įveda savo asmens duomenis. Kai gauna talonelį, gydytojo ir slaugytojo kompiuteriuose užsidega įspėjimas, kad atvyko naujas pacientas. Ten matomas paskirtas vizito laikas, vardas, pavardė ir nuoroda į elektroninę ligos istoriją (ELI). Paprastai dauguma gydytojų kviečia pacientus pagal vizito laiką, nors būna tokių, kurie pagal tai, kas pirmas atėjo, tą ir kviečiu (nors ir tie tvarkingi gydytojai kartais taip padaro, pavyzdžiui, kai asmeniškai susitaria su pacientu, kad ateitų anksčiau ar vėliau, nei yra paskirtas vizito laikas.) Paskui pacientas patenka į priimamąjį, kur sėdi dvi slaugytojos, ir yra kėdžių, o sienose slaugytojoms už nugaros, durys į gydytojų kabinetus. Taigi, pas gydytoją pacientas būna vienas. Net negaliu apsakyti, kaip mane tai džiugina.
Apskritai šeimos gydytojo darbe vienas mane labiausiai džiuginančių dalykų yra paciento privatumo išlaikymas. Kai negirdi pašaliniai žmonės, t.y. kiti pacientai ar jų lankytojai. Rinkti anamnezė keturvietėje palatoje yra kažkokia košmariška patirtis. Kai tu kalbi, o trys išmanovai kišasi. Kai bandai aptarti gydymo alternatyvas, o sveikatos specialistais save laikantys palatos kaimynai dalina patarimus, lyg patys baigę mediciną ar farmaciją. Arba pertraukinėja, nes irgi nori konsultacijos čia ir dabar, nes ir jam taip buvo. Na, bet susitvarkyti su tokiomis situacijomis išmokstama. Kitas dalykas, kai su slaugytoja dirbi viename kabinete, nes kituose tos pačios poliklinikos aukštuose taip dirbama. Tada būna, kad jos kišasi į gydymą su savo patarimais arba į ligos istoriją su savo komentarais. Viskas būtų kaip ir gerai, bet pacientams mintys kyla įvairios. Jei jūs galvojate, kad medicinoje svarbiausia yra logika, įrodymai ir nuoseklus darbas, tai ne, kai atsiranda pacientas. Su pacientu didžiausią gydymo sėkmę lems kontaktas su gydytoju. O jei vietoje įprasto gydytojo bus slaugytoja, tada ji bus didesnis autoritetas už rezidentą. Nesvarbu, kad pasitaiko, jog pievas šneka, pacientas tai nežino. Gerai tik tai, kad dažniausiai arba dirba savo darbą ir nesikiša, arba žinodamos gydytojo metodus pataria teisingai. Bet poros liapsusų užtenka, kad džiūgautum, jog tavo slaugė yra už durų, o pacientą jai parodai tik tada, kai reikia atlikti procedūrą, paskirti tyrimus ar paskirti pakartotinį vizitą arba rasti vizito laiką pas konsultantą.
Bet kadangi tokia gera tvarka gydytojams ir pacientams, tai šią savaitę sėdžiu ir kontaktuoju su popieriais ir nesąmonėmis. Kai kita slaugytoja, draugiškesnė nei aš, pasikviečia pacientus, tai jie sėdi ir pliurpalais dalinasi, apie koks blogas euras, kaip Amerika mūsų neapgins, kaip viskas brangsta, kokia bloga Grybauskaitė, koks blogas kapitalizmas ir t.t. Aš tai jų nekviečiu anksčiau nei reikia. Nes nenoriu plepėti. Ir šiaip, jiems ir laukiamajame gerai. Žiūri Animal Planet, sėdi ant minkštų sofų, groja jiems Kate Melua, šalia žybsi eglutė, pasaka, ne poliklinika, nu.
Katėdos. Šiaip. Nes artėja.
Ir kaip gera būti gydytoja, vis pagalvoju. Nu kaip gera. Pacientai ateina, išeina, pakalba, nespėja užknisti savo buitimi, negali ateiti kada įsigeidę, o tik tada, kai jiems paskirta, matai juos kaip ligonius pagal apibrėžimą, o ne kaip ligonius pagal prasivardžiavimą paplitusį visuomenėje. Ir gera iš profesinės pusės, nes seki jų būseną, gauni atgalinį ryšį, matai ne vien blogiausiame pavidale, užmezgi ryšį, darai įtaką sveikatai. Žodžiu, realizuoji žinias, o šalia viso to, žmogui dar ir geriau pasidaro. Kai pasidaro.
Būkite sveiki.
Sioks toks atsakas i komentara: be slaugytojo seimos gydytojas yra niekas, nes kraujo jus nepaimat, slapimo pusles nekateterizuojat, infuzijos neuzstatot, zaizdu netvarkot, pacientu srautu nesusitvarkot, istoriju neatsinesat, telefono ragelio nepasikeliat, salia esancio kabineto telefono numerio nezinot, atsimenate 5-10 proc prisirasiusiu pacientu vardu (vaiku vardu praktiskai nepamenate). Vienas ka tikrai mokate -- save pervertinti. Net blogo pavadinimas ta atskleidzia :) Nieko asmenisko, bet ta kartoju visiems gydytojams :)
Rekomenduoju paspausti ant laukelio „kodėl toks blogo pavadinimas“ :D
Tiek medicinoje, tiek bet kokiame kitame darbe geriems rezultatams svarbus komandinis darbas. Tam reikalingas bendravimas, gebėjimas išklausyti kitų nuomonę bei pagarba vienas kitam. Šiuos įgūdžius Jūs puikiai pademonstruojate: „Nesvarbu, kad pievas šneka. Gerai tik tai, kad dažniausiai arba dirba savo darbą ir nesikiša, arba žinodamos gydytojo metodus pataria teisingai. Bet poros liapsusų užtenka, kad džiūgautum, jog tavo slaugė yra už durų…“ Ir visai nesvarbu, kad slaugytojos darbo patirtis turbūt didesnė už Jūsų, kad galbūt ji yra vyresnė už Jus. Čia jokia pagarba neegzistuoja.
Mano supratimu, gydytojui turėtų būti svarbiausias pacientas. O kas svarbu pacientui? Patikėkit, tikrai ne įvairiomis spalvomis šviečianti eglutė… O bendravimas. Tai su kuo gi tam pacientui, kuris ir taip yra sutrikęs, bendrauti: „Aš tai jų nekviečiu anksčiau nei reikia. nes nenoriu plepėti.“, „Pacientai ateina, išeina, pakalba, nespėja užknisti savo nesąmonėmis“. Ta slaugytoja, kuri pievas šneka, yra bene vienintelis šansas užmegzti ryšį su personalu. Tai su kuo Jūs užmezgate ryšį, apie kurį kalbate? Juk pati sakote, didžiausią gydymo sėkmę lemia kontaktas su gydytoju…
Įdomiausia tai, kad net iš būsimų gydytojų galima išgirsti, kad slaugytoja išvis ne medikė. Kam tada tos slaugytojos reikalingos? Dirbkite be slaugytojų.
Kaip bet kokiso profesijos atstovai, taip ir slaugytojai būna įvairios kvalifikacijos.
Šeimos medicinos centruose (ne poliklinikose, arba bent nesusidūriau), man patinka, kai slaugytojai turi savo atskirus priėmimus tam tikrais klausimais. Pavyzdžiui apmoko pacientą naudotis insulininias švirškštais, mitybos, pėdų priežiūros ir kitų kasdienių dalykų, tai yra slaugytojai diabetologai. Būna tokių, kurie kurie kardiologine prevencija užsiima. Žodžiu, slaugytoja atlieka savo darbą.
Kas nepatinka, kai kišasi į diagnostikos ir gydymo metodus, nes už tai prisiima atsakomybę gydytojas. taip, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turi didesnę patirtį, jei ilgiau dirba, bet yra tam tikri įvairių ligų niuansai. Ir finansiniai niuansai, už kuriuos atsako gydytojas. Slaugytoja gali prišnekėti labai daug ką, sukeldama pacientui nerealistinius lūkesčius, o paskui turi dvigubai dirbti, kad parodytum pacientui kaip yra.
Na jei jau rezidentai tokie atbukę ir pasipūtę, tai kokie iš Jūsų „išaugs“ gydytojai? Graudu skaityt Jūsų santykį su personalu ir pacientais. Jokios meilės darbui ir jokio atsidavimo. Gaila man Jūsų pacientų..,,
Visada maniau, kad spinduliuoju meilę aplinkiniams ir entuziazmą, bet jums geriau žinoti. :)
Noreciau atkreipti demesi i tam tikrus niuansus, apie kuriuos pacientas galbut nepamasto ir veliau labai piktinasi, kad gydytojas su jais nenori „prasmingo“ kontakto uzmegzti. Juk kai ateiname i kokia aerobikos treniruote, su treneriu ne plepame, o sportuojame. Tas pats galioja ir gydymo istaigoje. Jeigu ateinate del sveikatos bedu, o gydytojui pradedam pasakoti visai su sveikata nesisujusius dalykus, tai darome meskos paslauga visu pirma sau, taip isblaskydami gydytojo koncentracija ir demesi ties esminiu dalyku -- jusu sveikata. Ir tikrai yra ganetinai sunku tarp srauto tos infomacijos apie politika, anukus, eura uzfiksuoti ta esmine, susijusia su jusu sveikata. Pagalvokite apie tai. Ir tai, ka jus vadinate pasiputimu, as vadinciau profesionalumu.