Įrašas 2013 11 29 paskelbtas Google+

Norėčiau atskleisti paslaptį, kaip gydytojai nustato diagnozes. Paslaptis yra todėl, kad visuomenėje vyrauja daugybė keistų įsivaizdavimų, pavyzdžiui, kad diagnozę pasako tie prabangūs aparatai už milijardą ar, kad gydytojai patys suras kas yra, net jei jam nepasakysi visko, kas vyksta su tavimi.

Pagrindinis įrankis išsiaiškinant kuo serga žmogus yra pokalbis. Gydytojo ir paciento pokalbis vadinamas anamneze, pats žodis reiškia prisiminti. Nuo paprasto pokalbio jis skiriasi tuo, kad pirmiausia pacientas išsako viską, kas jam yra, o vėliau gydytojas tikslingai klausinėja. Svarbiausia anamnezės dalis yra geri klausimai. Yra daugybė ligų, kurias galima patikimai diagnozuoti vien tik iš pokalbio, dėl to kai kuriose šalyse yra populiarios gydytojų konsultacijos tiesiog telefonu. Kokius klausimus užduoti ir yra didysis menas ir mokslas, dėl ko medikai šešerius metus praleidžia universitete ir dar nuo trejų iki šešerių rezidentūroje klinikose.

Anamnezės kokybė priklauso nuo paciento atvirumo, pasitikėjimo gydytoju, ketinimų, taip pat nuo gydytojo išsilavinimo, patirties ir santykio tarp abiejų bendraujančių pusių. Homeopatai giriasi, kad anamnezei skiria valandą laiko, kai tuo tarpu gydytojai visam kontaktui su pacientu turi vidutiniškai dvyliką minučių. Džiaugiuosi už juos, jei gydytojams mokėtų tokius pačius pinigus už vizitą, jie irgi pacientui skirtų tiek laiko, kiek reikia. Būtent dėl to laiko trūkumo kartais išsiaiškinami ne visi svarbūs dalykai ir žmonės nukreipiami ne visada reikalingiems tyrimams.

Anamnezė svarbi tuo, kad iš jos gali pasakyti paciento santykį su sveikatos sutrikimu, gaunamos svarbios žinios apie įvykį, kyla įtarimas kas čia yra ir jau galima paskirti gydymą. Kai kuriais atvejais, užtenka tik anamnezės ir jau būna aiški liga ir ką su ja veikti. Kitais atvejais reikia informaciją tikslinti.

Po anamnezės seka paciento ištyrimas – apžiūra ir fizinis ištyrimas. Šitie irgi labai svarbūs, ir beveik visais atvejais po tokio ištyrimo jau gali patikimai pasakyti kas yra žmogui. Dauguma dažniausių ligų aprašytos dar senovėje, kai nebuvo laboratorinių ir instrumentinių tyrimų. Nes dauguma dalykų matomi, čiuopiami, juos galima išklaust, galima atlikti mėginius ir išgauti. Kartais liūdna, kad dabar taip pasitikima instrumentais, kad pamirštami elementariausi tyrimo metodai. Per urologiją dėstytojas pasakojo kuriozinį atvejį, kur pora keletą metų tiriami dėl nevaisingumo,  jiems atliktos krūvos tyrimų, galvoja apie gydymą, bet vyrui niekas nepačiupinėjo sėklidžių, kai mūsų dėstytas bandė jas apčiuopti – nerado, nes jos tam vyrukui neišsivysčiusios, jų beveik nėra (t.y. yra, bet kaip žirniukai). Arba kur ateina žmonės su krūvomis kompiuterinių tomografijų nuotraukų, darytomis kelių mėnesių intervalais, ir padeda jas ant stalo gydytojui, maždaug, diagnozuokite. Įdomu ir tai, kad akimi ar pirštais matomų simptomų deriniai yra gerokai specifiškesni nei bet kokių aparatų duomenys, tai reiškia, jei randi tarkim, keturis iš penkių požymių, gali pasakyti kuo žmogus serga.

Tie, vadinamieji, objektyvūs tyrimai yra labai reikalingi, bet ne visada būtini. Be to jie brangūs. Ne visi jie absoliučiai tikslūs, ne visi nekenksmingi. Kiekvieną kartą skiriant kokį nors tyrimą, reikia žinoti ką tikiesi rasti. Ko ieškoti ir sužinoma iš anamnezės, apžiūros ir fizinio ištyrimo. Ištyrimas, kurį atlieka gydytojas yra subjektyvus, laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai reikalingi kaip daiktinis įrodymas. Jie taip pat naudingi kai sekama ligos dinamika. Jie būtini parenkant gydymą, ir kuo brangesnis gydymas gresia, tuo brangesni ištyrimo metodai taikomi. Bet niekada niekada nuo sofistikuotų žymenų ieškojimo, nuo kišimo į prabangius aparatus. Tyrimai reikalingi stebint gydymo efektyvumą. Neretai tyrimai paskiriami siekiant kažką atmesti, ypač jei įtariama, kad tai ne kūno liga, o smegenys perdėtai reaguoja į kūno signalus. Bet beveik visada objektyvūs tyrimai diagnozę ne nustato, o patikslina ir detalizuoja.

Jeigu gydytojas nepaskiria kokio tyrimo, tai ne todėl, kad skūpas, bjaurus, ar jam neįdėjo vokelio į kišenę (aišku, taip irgi pasitaiko, bet vis rečiau), bet todėl, kad gal to visai nereikia.