Šiandien suvokiau, kad per visą mano internatūrą buvo vos kelios dienos, kai nėjau į operacines. Beveik visa mano internatūra yra chirurgų ir chirurgių apsuptyje. Žmonės, kurie išmano bendravimo ir manipuliavimo technikas, turi tokį įsitraukimo manevrą (nežinau ar tai tikrai taip vadinasi, bet vis tiek bus aišku), jo esmė ta, kad jei norite pakeisti kieno nors nuostatas ar požiūrį, reikia nejučiomis priversti žmones atsidurti toje situacijoje į kurią nuomonę norite pakeisti. Pavyzdžiui, debatuose liepti atstovauti priešingą, nei pirminė nuomonė. Arba nusiųsti Emiliją į chirurginius skyrius. Emilijai nepatinka chirurgija, tai todėl du trečdalius internatūros reikia praleisti operacinėse. Dabar Emilijai patinka chirurgija.

Yra kelios gydytojų rūšys: terapeutai*, t.y. tie kurie tik receptus išrašinėja, chirurgai, kurie nieko nesupranta ir tik pjaustyt moka, ir dar diagnostikai, kurie išvis ne gydytojai, nes ką jie gydo, pvz. gydytojas radiologas arba laboratorinės medicinos gydytojas, arba patologinės anatomijos gydytojas, kuris didžiąją laiko dalį sėdi kokiam fancy akvariume prie fancy mikroskopo žiūrėdamas fancy dažais nudažytą mėginį. Ir tarp pirmų dviejų esti sena nesantaika, turbūt nuo tada, kai barzdaskučiai gydė žmones ir tų dvaro gydytojų, kurie net negalėjo priliesti paciento, buvo vertinami panašiai kaip dabar visokie saviveiklininkai. Nors čia mano spėliojimai. O trečius visi pamiršta ir ignoruoja arba nurašo prie terapeutų. Bet skirtumai, kai į juos pasižiūri, yra. Visų pirma lyčių sudėtis skyriuose. Šiaip jau istoriškai susiklostė, kad kaip beveik visos universitetinės specialybės, medicina irgi buvo vyriška, tai ir chirurgų daugiausiai yra vyrų, o terapiniuose, po visų karų, trėmimų ir kitų nelaimių, atėjo dirbti daug moterų, tai taip ir liko, kad medicina sumoteriškėjo. Bet sakyti, kad čia viskas dėl kasdienio seksizmo irgi būtų paviršutiniška. Nes asmenybių yra visokių, o kai palygini chiruges su chirurgais ir terapeutes su terapeutais, tai skirtumų mažiau, nei tarp tų dviejų profilių.

Tada prisiminiau tokią įstabią gamtos tvarinių grupę, kaip valstybės tarnautojai, tokie beveidžiai individai, bespalviais plaukais, keistu drabužių deriniu ir šiaip gal gailestį keliančios būtybės. Tokie, kur sėdi už langelio SoDroje, seniūnijoje ar panašiose įstaigose, kur žiūri į apynaujį stalą, ant kurio baisu padėti popieriaus lapą, kad tik nesubyrėtų ir mintyse atsidūsti viešieji pirkimai. Ir tai vieni liūdniausių personažų civilizuotame pasaulyje, tokie civilizacijos paminklai, ką iš beždžionės padaro darbas. Apie biurokratines dulkeles pasakoju, nes čia iliustracija kaip darbo pobūdis susijęs su asmenybe.

Nes chirurgai dažniausiai būna su polėkiu. Aistra akyse. Na, normalūs žmonės. Ir dar humoro jausmą ir turi ir keiktis moka**. Tai žmonės, kurie turi konkretų darbą, kur matosi konkretūs, aiškūs rezultatai, kur veiksmai turi prasmę. Kartais ta prasmė yra akivaizdus pagerėjimas*** (kartais žmonės su sąnarių endoprotezais pamiršta ne tik, kuri pusė operuota, bet kad jiems apskritai kažkas su tais sąnariais daryta), kartais tik priemonė, kad žmogus dabar nenumirtų kančiose. Tačiau bet kuriuo atveju tu žinai ką reikia padaryti ir kas iš to bus. Nors, kai atsidarai ertmę arba įlendi į ertmę, gauni visai ne tai, ką rodė vaizdiniai tyrimai. Štai, kad ir vakar, darė vienam vaikui operaciją, nes reikėjo pašalinti kaulo atplaišą sąnaryje, bet porą valandų paieškos užtruko, o rezultato nebuvo, nes niekaip nebuvo įmanoma tos atplaišos rasti. Rentgenas nepadėjo ir visa kita nuostabioji technika, jau nekalbant apie chirurgo kompetenciją. Nes tiesiog taip būna. Nes medicinoje dažnai tenka susidurti su kūnais, kurie krečia pokštus ir atkakliai paneiginėja vadovėlinius dėsnius.

Ir dabar vėl prisimenu terapeutus, kurių esminis darbo įrankis yra pokalbis su pacientu. Ir tušinukas, be abejo. Ir kalbėtis reikia ne su normaliu žmogumi, o su kenčiančiu žmogumi, pacientu pagal apibrėžimą. Ir čia gerokai daugiau nekonkretumo ir neužtikrintumo. Ir visokių pašalinių dalykų. Dar blogiau su tais terapiniais pacientais, kad iš išorės jie visi atrodo labai panašiai ir neišskirtinai, na, nebent juos gražiai išbertų ir atsirastų koks simpatiškas sutinimas. Taigi, jei chirurgui nes tiesiog taip būna akimirkų pasitaiko kelis kartus per savaitę, tai terapeutams kelis kartus per dieną, tik čia nėra taip, kad apsižiūri ir plika akimi matai, arba ne. Čia nėra taip, kad kraujo čiurkšlė tiesiai į veidą yra tas ženklas, kad eini ne ta linkme. Čia ženklas gali būti subtilus iki tokios plonybės, kaip ir taip plonų paciento lūpų dar didesnis suplonėjimas, dėl atsiradusios nepasitikėjimo išraiškos veide. Tada norom nenorom ilgainiui tampi toks truputį paranojikas, vis mąstantis, ar viską padarė gerai, ar ta dozė, ar tas vaistas, ar šitie laboratorijos atsakymai tokie, nes taip liga elgiasi, ar pacientas pamiršo, kad valgyti negalima prieš tyrimą, o gal rūkė, o gal vakar česnakų**** valgė.

Todėl man ir patinka chirurgai. Nes jie normalūs, kaip ir jų darbas. Arba nenormalūs, kaip jų darbas, čia iš kurios pusės pažiūrėsi. Žinoma, netikslu taip apibendrintai kalbėti apie tokią nehomogenišką žmonių grupę. Nors, kai prisimenu tą Elenos įrašą apie operacinės darbuotojus, kur net internai iš kitų ligoninių sako taaaaip, taip ir yra, ir pas mus taip pat, gali sau leisti šiokius tokius pastebėjimus. Ir aną savaitę, kai dar buvau LOR skyriuje, kur vedėja buvo moteris ir kurios šešėlis buvau, operacinėje žiūrėjau į visą tą komandą, apsirengusią vienodais drabužiais, ir galvojau, kad jei juos taip sustatytum prie sienos ir tiesiog paliktum, be visų atributų ir lieptum atspėti, kur yra chirurgas, vis tiek matytųsi. Kai įeini į chirurginį skyrių ir išdainuoji standartinę dainelę laba diena, esu internė, būsiu jūsų skyriuje, chirurgai kažkaip žino ką su tavimi veikti ir suvokia kaip darbo jėgą (bet ir tai ne visi iš karto, net kai akivaizdžiai tai pasakai). Jei ta toks ribinis skyrius, na, kokios ginekologijos, arba LOR, tai pakraipo galvas, galvodami kas tas internas, bet paskui, kai apsipranta, jau vedasi rodyti dalykų. O terapeutams atrodo normalu, jei sėdi ant sofos ir skaitai medicininę knygą. Nes nu o ką parodysi, nebent atversi ligos istoriją ir parodysiu tyrimų rezultatus. Nes ligonis bus kaip ligonis. Tik jei visi gydytojai suprastų, kad jauniems medikams įdomioji dalis yra nueiti ir pasikalbėti su žmogumi, susirinkti jo istoriją, tai būtų labai reikšmingas indėlis į tautos medicinos ateitį.

Su įrašu nieko bendro neturinti vakarykštė nuotrauka, kuri demonstruoja, kad jau atėjo pavasaris

______

* Terapeutais užsieniuose dažnai vadina psichoterapeutą. O šiaip pats žodis reiškia tiesiog gydytojas. Bet čia toks senas reliktas, tai ir vartoja visi, nesigilindami į prasmę. Panašiai, kaip kavinėje valgo cepelinus, o ne kavą geria.

** Keiksmažodžių vartojimas yra gydytojų normalumo indikatorius. Na, toks rūpūžių ir driežų srautas iš burnos eiti gal ir neturėtų, bet saikingi blykstėlėjimai rodo, kad šitas žmogus gyvai reaguoja į situaciją  ir nėra apsvaigęs nuo savo statuso ir reikšmingumo. Pacientai to, žinoma, girdėti neturi, bet esant tarp kito personalo labai galima.

*** Vėl priminsiu, kad visiškai išgydomos ligos yra retenybė. Bet koks susirgimas ar būklė palieka žymes kūne, panašiai kaip randai po kokio įsipjovimo, taip visokie reiškiniai yra ir giliau, įskaitant psichiką.

**** Česnakai paminėti neatsitiktinai, nes turi, kaip liaudis sako, kraują skystinančių savybių. Šiaip valgant česnaką vieną reikšmingo poveikio gal ir nebus, bet vartojant vaistus, pasikeičia vaisto veiksmingumas. Ir apskritai, maistas, ypač augalinis, turi labai daug įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, galinčių sureaguoti su aktyviomis medžiagomis esančiuose vaistuose ir duoti ne visai laukiamas reakcijas. Bet paprastai ši informacija yra surašyta tuose ilguose informaciniuose vaistų lapeliuose, kuriuos visi ir taip pavyzdingai perskaito, todėl nereikia be reikalo panikuoti.