Elena:
Šiandien truputį pastebėjimų, po pirmadienį kilusių minčių. Ko pacientai nori iš savo gydytojų? Žinoma, rūpesčio, atsakomybės, pagalbos ir, aišku, gydymo. Bet kažkodėl žymiai rečiau žmonės pagalvoja, kad ir gydytojai gali kažko norėti iš pacientų. Ne, šiandien ne apie kyšius. Šiandien apie tai, kad medicina – ne tipinis verslas ir kad klientas čia ne visada teisus. Keista susidurti su situacijomis, kai gydytojui nespėjus įeiti į palatą jį užsipuola pikti ir pasiruošę krūtine ginti pacientą jo (dažniausiai) giminaičiai. Ginti? Nuo ko? Gydytojas ateina gydyti. Ateina PADĖTI. Ateina pasiruošęs išklausyti susirgimo istoriją, pasiruošęs suprasti, kas yra ne taip ir kodėl taip yra. Ne bausti, ne teisti ir tuo labiau ne kenkti. Bet kartais, žmonėms atrodo kitaip. Atrodo, kad jei daktaro neįvarysi į kampą, jis nesistengs. Kad jei nepagrasinsi jam ligoninės administracija, jis nesuverš siūlių. Kad jei neduosi jam vokelio, nepažiūrės į tyrimus ir paskirs ne tokį vaistą. O dar kraupiau būna tada, kai tie rūpestingieji giminaičiai, nepasitikėdami gydytoju, patys apsilanko nuostabiajame internete (vienas mėgiamiausių puslapių medicinos temomis, kaip žinia, garsioji supermama.lt) ir tada puola daktarą auklėti. Nes hepatitą C reikia gydyti TAIP, tai kodėl ŠITŲ vaistų mum nepaskyrėt? Jūs ką, nežinot ką gydot? Nes aš tai žinau. Nes vakar net pusę valandos apie tai skaičiau. O tada kyla konfliktai. Tokie tylūs, neišsakyti, dažnai taip ir liekantys kiekvienam asmeniškai viduje, bet visgi – konfliktai. Tada daktaras nebenori stengtis padėti, nori tik greičiau išleisti jus namo. O tada jūs neliekate patenkintas, nes jus nori greičiau išleisti namo ir jūs tą jaučiat. Tai jau aiškiai vokelis per plonas buvo. Ne, nebuvo. Vokelis niekada per plonas nebūna. Apskritai, geriausias vokelis – bendradarbiauti nusiteikęs pacientas (taip, tikrai kartais užtenka tik tiek). Pacientas, kuris ne tik klausosi, bet ir girdi, ne tik guli skyriuje, bet ir pats stengiasi pasveikti. Ir tada atsitinka tokie stebuklai, kad gydytojai jus truputį truputėlį pamilsta ir pradeda dar labiau stengtis (jei tai iš vis įmanoma). Jums išvykus, pagalvoja, kaip jums sekasi. Tada ima ir paskambina – tiesiog paklausti, kaip jūs? Tada mini jus geru žodžiu ir pasakoja kolegoms, kad va kokią fainą moterytę/vyruką išleidau namo. Tada jums vėl susirgus išgyveną jūsų ligą beveik taip pat, kaip ir jūs. Nes jūs savo gydytojams rūpit – turtingi, neturtingi, aukštas pareigas užimantys ir bedarbiai, nutukę ar visai išdžiūvę – apsirengę ligoninės pižamą visi tampa lygūs.
Tai to šiandien ir palinkėsiu – kad būti lygiu nebūtų ne lygis.
Emilija:
Iš tos trumpos klinikinės patirties ir pokalbių su artimais žmonėmis, kurie buvo pacientai, susidaro įspūdis, kad žmonės labai patys nori duoti ką nors, šokoladą (tokių jau esu gavusi, pavyzdžiui už tai, kad pamatavau kraujospūdį. Nes jei nebūtų davę, tai jo, užspausčiau manžetę tiek, kad ranka nukristų, o po to tyčia blogai išgirsčiau kur prasideda ir baigiasi trinksniai), daržovių, medaus, vokelį su pinigais. Įsiminė vienas atvejis iš Priėmimo, kai pacientas padėjo gydytojui 50 litų ant stalo. Tas greitai paslėpė po šalia buvusiomis kortelėmis, kai pacientai išėjo bandė prakišti banknotą slaugei ir rezidentui, maždaug, tai nusipirkit picos, ar ką, nenoriu aš imt tų pinigų. Tai taip ir išėjo nepasiėmęs. Jei galvojate, kad medikams tie kyšiai labai patinka, galvokite iš naujo. Nes jie žemina. Verčiau sumokėtumėte tuos pinigus į bendrą kasą ar mokesčių pavidalu, tada daugiau naudos būtų, pavyzdžiui, tualete atsirastų popierinių rankšluosčių ir muilo.
Nors jei labai labai knieti kaip nors atsidėkoti gydytojui už suteiktas paslaugas, tai galite atnešti sodo ir daržo gerybių. Arba mėsos. Chirurgai virs pabamba, vėl šokoladų ir pyragų prinešė, gėriau kokio kumpio ar kiaulės atneštų. Ir šiaip, tie dalykai, kuriems nėra akcijos artimiausiame prekybos centre atrodo kažkaip nuoširdžiau, o ne kaip priekaištas, kad blogai dirbi ir turi jaustis kaltas, kad dvyliką metų mokeisi medicinos ir dabar kankini vargšą kažkieno giminaitį. Medikai įprastai žino kada būna akcijos saldumynams ir alkoholiui, nes būna kad ištisai būtent tą produktą ir neša. Žinau, kad yra tokių gydytojų, kur pigų pacientų atneštą brendį naudoja rožių priežiūrai, sumaišo su indų plovikliu ir valko nuo kenkėjų.
Dar vakar pastebėjimas iš priėmimo skyriaus. Situacija: sėdi chirurgė, slaugytoja ir slaugytojos padėjėja ir dar yra labai dėl savo būklės smirdantis pacientas. Elgiasi jis padoriai, yra mandagus, bet turi nemalonių šlapiuojančių žaizdų. Ir kaip matosi, kuri kokias pareigas eina. Nes nepaisant vos ištveriamo kvapo, kaip priėmime sako VIP’inio, gydytoja yra ramiu veidu ir korektiškai bendrauja. Gydytojai visada išlaiko bent minimalų korektiškumą ir pagarbumą. Nors pacientai ne visada tai mato. Nors jiems atrodo kad čia jau juos engia. Slaugė raukė nosį ir vartydama akis tvarkė žaizdas, o padėjėja dejavo, demonstratyviai vėdinosi ranka orą ir dėbčiojo tokiu žvilgsniu, sakančiu, nu kaip taip dasigyvent. Taip žiūriu ir galvoju, kad išsilavinimas visgi suveikia. Net pasiųsti niekur nenori, tiesiog atsiriboji ir teiki žmogui pagalbą. Net kai to žmogaus lytis nuo tam tikro sveikatai ne visai draugiško gyvenimo būdo tampa nebeaiški. Net kai mandagiai siūlo į galvą, palinksi, ir toliau teiki pagalbą. Kai visokios žavios ponios su manikiūrais, pedikiūrais, gvardija artimųjų vilkinčių kailiais ir pasipuošusių pasyviai agresyviomis šypsenėlėmis tave kaltina, kad kaip čia ligoninėje nesuteikiate pagalbos, kokie esate šundaktariai, kaip jums neatima licencijos, jei nuo galvos iki kojų neištiriate ligonio viską metę. Tiesiog dirbi ir tiek, kol sulauki įdomaus atvejo ar mandagaus žmogaus.
Gero antradienio!
Kaip norėtųsi, kad Jūsų rašinys būtų realybės, o ne jaunatviško idealizmo išraiška. Deja….Jei visi gydytojai būtų GYDYTOJAI, tai ir problemų tokių nebūtų, deja, dauguma gydytojų yra tik amatininkai, pasirinkę pelningą profesiją, tad skęstančiųjų gelbėjimas, dažnai lieka skęstančiųjų reikalu. Kažkada, žiloje senovėje, kelerius metus dirbau med.seserimi Kauno klinikose ir kartais pamąstydavau apie tai, kad žemina ir tie į kišenę įkišti keli rubliai ir gydytojams duodami vokeliai. Kaip pavyzdį, sau iškeldavau Valstijas, kur nėra jokių kyšių, o tik dideli draudimo kompanijų mokami pinigai. Dabar gi per dvylika JAV buvimo metų, kaip “ artimas žmogus“ buvojau bent keliose skirtingose ligoninėse ir gal geroje dešimtyje privačių gydytojų kabinetų. Buvo visokių. Buvo simpatiškas chirurgas už dešimt minučių sugaištą žaizdos perrišimą, atsiųsdavęs 700 $ sąskaitą ( kokių dar vokelių bereikia), neuropatalogas, už perpus mažesnę sumą, konsultacijos metu ieškodavęs kompiutery, kokių čia dar vaistų galima paskirti ir t.t. ir pan. Per tą eilę metų priėjau išvados, kad vokeliai vis tik buvo geriau. Vokelis tarsi įpareigodavo gydytoją, paskirti pacientui daugiau dėmesio, seselę ar slaugutę -- dažniau užsukti į palatą ir pasidomėti ligoniu. Buvo tokių atvejų, kad aš iš nevilties mielai būčiau kyštelėjusi kam į kišenę banknotą, jei nebūčiau pabijojusi nežinomos reakcijos. Atjauta yra tapusi deficitine ir visai nevertinama savybe, čia ir visa problema.
Anyway, džiaugiuosi, kad į gydytojų tarpą vis dar ateina idealistų. Kuo nuoširdžiausiai linkiu pačiai sėkmės ir būti GYDYTOJA.
Miela Lijana, jūs iškeliate labai teisingus klausimus ir kalbate apie labai svarbias problemas. Šiuolaikinės medicinos [etikos] vienas iš pagrindinių klausimų yra visada kylantis iš finansavimo problemų. Nes gerėjant technikai, galimybėms ir t.t. auga sistemos kaštai. Ir kažkas už tai turi sumokėti. Yra iš principo trys pagrindiniai finansavimo modeliai, kurių nei vienas nėra tobulas. JAV libertarinis modelis iš pradžių atrodo visai nieko, kad daugiau sumoka įmokų, tas daugiau gauna, bet kai atsiranda daugiau suinteresuotų pusių, pavyzdžiui, draudimo bendrovės, ligoninės, farmacijos/technologijų įmonės ir panašiai, tai sistema tampa tokia, kokią matote dabar. O gydytojai ir pacientai yra tik galutiniai viso to dalyviai, bet tarp jų vyksta tas bendravimas ir tarp jų atsiranda ta sistemos klaidų iškrova.
Jei yra kokių nestandartinių į vieną ar į kitą pusę apraiškų, tai susidūrėte su asmenybe, arba iš labai didelės idėjos, entuziazmo ir neturėjimo daugiau ką be darbo gyvenime veikti dirbančiu su pacientais ir jų labai mylimu, arba su tokiu, kuris dirba tik tam, kad dirbtų, grįžtu kuo greičiau namo, kur pagaliau prieš teliką gali gerti alų.
Lietuvos sveikatos apsaugos finansavimo sistema yra mišri, tarp egalitarinio ir utilitarinio, t.y. šiaip stengiamasi visiems po lygiai paskirt lėšų, bet kai reikia tai labiau tiems, kad reikia. O kadangi niekada pinigų visiems neužtenka, tai išeina, kaip išeina.
Tai, ką gydytojas daro gavęs vokelį irgi jo asmenybės reikalas. Bet geriausia vokelių prevencija yra jų išvis neduoti, nes pripranta ir be jų gyventi negali, jei negauna imasi pasyvios agresijos, operuoja, pavyzdžiui, kad ligonis nemirtų, o užsiuva bet kaip, naudoja atšipusius įrankius, nes naujesnių gaila ir t.t. O kiti gavę vokelį vaikšto susinepatoginę ir neranda sau vietos. Ir čia ne kokie profesoriai ar jaunikliai. Iš išorės vargiai atskirsi, nors tie, kas be otkato neoperuoja patys pasako kiek reikia susimokėti. Bet kad įpareigotų kažką daryti geriau, tai vargu. Greičiau pripratina prie lengvų pinigų ir taip gilina sistemines ydas.
„Vis dar ateina idealistų“ irgi nelabai tiksli pastaba. Ta kyšių sistema ir patiems medikams nepatogi. Kalbėti pozityvius dalykus, pavyzdžiui mane, skatina grynas pragmatiškumas, nes pykčio dėl to kokie blogi medikai daugiau, nei reikia, o gerų pavyzdžių pilna, tik jie suvokiami kaip savaime suprantami ir nutylimi, o jei tai pamini garsiai, atrodo kaip įvykis. Aš norėčiau, kad daugiau būtų kalbama apie geras tendencijas.
Jėga.
Kaip nerealiai faina skaityti tokias mintis. Nes taip galvojančių nėra daug, o besielgenčių dar mažiau. Visgi asmeniškai manau, kad tokių žmonių daugėja. Praeitą savaitę pabuzarinau su viena tapytoja, tai ji sakėsi pastebėjusi šį teigiamą pokytį ir palinkėjo, kad jis įvyktų su visu lūžiu -- mene po Nepriklausomybės atgavimo jis mėgino vykti, bet galbūt medžio šakelė dar buvo per žalia. Nors, vėlgi grynai iš asmeninės perspektyvos, manau, kad augimas teigiama linkme ten irgi vyksta :)
Dėl priėmimo tai aš irgi tą pastebėjau -- ten pagarba pacientui tiesiogiai koreliuoja su išsilavinimu. Kita vertus, kartais pamąstau ar tie „Dievo žmonės“ pagarbą supranta taip pat, kaip mes ir pastebiu, kad tai, kad kitą žmogų siaubingai įžeistų ir pažemintų jiems atrodo kaip visai priimtinas elgesys, o tuo tarpu daktaro profesionalus traktuojamas kaip abejingumas, pasikėlimas, atsiribojimas ir kas tik nori.
Nors aišku tai neleidžia daktarui spėlioti kokio socialinio mazochizmo kas pageidauja :B xD
Aš įtariau:) Dabar truputį ramiau, kad mano įtarimai pasitvirtina.
Nes šiaip labai sutinku iš paciento pusės. Na, bent jau mano patirtis tokia. Būk normalus pacientas, adekvatus, norėk gydytis, neieškok ligų, kurių nėra, jei ko nesupranti -- klausk ir klausykis; jei tau ne visai blogai, būk geros nuotaikos, nes atėjai ne į kartuves, ir negrūzink daktarų. Ir visi su tavim normaliai bendraus. Aš labai patenkinta tiek savo terapeute (ir ne vien aš -- apie ją net pincetas.lt nėra NEI VIENO blogo atsiliepimo:), tiek poliklinikos okuliste, pas kurią dispanserizuota, ir kuriai tikrai RŪPI.
Pasitaikė vienas kitas atvejis gyvenime, kai koks retai matomas daktaras burbteldavo nelabai mandagiai, bet tai gal žmogui diena bloga ar šiaip jis burbeklis. Nemalonu, bet išgyvenama. Na, dar porą kartų daktarės sakė, „jūs nebijokit, čia gal ir nieko tokio“, bet kadangi išrašė siuntimus, toliau tvarkiausi kitur, nes buvo visai ne „nieko tokio“ (jei ant kortos pastatyta daug, gal raminti ir nereikia).
Nedažnai vaikštinėju pas daktarus, nes paprastom dažnom ligom nesergu:)) Bet kai jau susirgau, tai olialia. Tai dabar jau galiu pasakyti ir apie tretinį lygį. Na viskas labai gerai ir nei jokio blato, nei kyšių, ar dar kokių nesąmonių man kol kas neprireikė. Bent jau jei turi rimtą ligą; jei būtų išgalvota, turbūt kitaip būtų:) Ir ačiū dievui, nes nežinau nei kaip tie kyšiai duodami. Visi rūpestingi, draugiški ir profesionalūs, jei mato, kad reikia paskubėti, tai niekur nenutempinėja, kiša į pirmą „gražiau atrodančią dieną“, o ne pagal grafiką, jei reik tyrimo -- paskiria, ir ne todėl aš to prašyčiau, nes čia ne aš vadovauju. Gal aš kokia nenormali pacientė, bet esu patenkinta tiek gydančiais daktarais, tiek echoskopuotojais, tiek slaugytojomis, tiek visais kitais -- iki moteriškių, kurios atneša valgyt ligoninėj:) (Beje, nežinau, ar čia sutapimas, dukart baigiant valgyti ant palangės atskrido balandžiai o_O. Nieko negavo, aišku.) O jei ir nutiks kada koks nesusipratimas, svarbu ties tuo neužsiciklinti. Medikai ne dievai, galų gale, šiais laikais tavo valia rinktis, jei „biolaukai nesutampa“.
Bet įsivaizduoju, kad kai žmogus geria, rūko, laka kavą arba ėda kaip paršelis, o nori, kad daktarai čikšt ir visas jo užsidirbtas bėdas sutvarkytų, tai kantrybės nelabai lieka, nors jie gal ir visai geri ir net visuomenei naudingi žmonės -- šiaip, gyvenime. Linkiu tokių kuo mažiau:)