Jei teko skaityti tokią knygą „Dievo namai“ (autorius Samuel Shem), tai ten buvo terminas štišinimas, reiškiantis nepageidaujamų ligonių perkėlimą kitiems. Lietuvoje šis terminas kažkaip neprigijęs, visi sako perkelti, iš tiesų net nereikėtų pasvirojo šrifto, nes ligoniai ir yra perkelinėjami. Nėra taip, kad kiekviena pasitaikiusia proga ligonį stengiamasi iškišti kam nors, paprastai jie apgydomi iki pagerėjimo ar būklės stabilizavimosi*. Bet yra tam tikri pacientai, kurių niekas nenori ir kelios ligonių grupės, kur nepriklausomai nuo to, kas nutiko, jie atiduodami savo specialistui. Pavyzdžiui, niekas nemėgsta labai senų ir daugybe ligų sergančių neaiškių pacientų. Tai greit apgydo, apgydo kas priklauso ir stengiasi atiduoti į namus. matot kokie mandagūs, net nekrauna kitiems specialistams. Nors ne, nukreipia į polikliniką. Ir dar nemėgsta pasikėlusių besišakojančių ir eto ja pacientų. Ar nesate vienas iš, suprasite, jei jus visas ligoninės personalas tujina** ir jus kalbina liepiamosiomis nuosakomis. Bet jei skaitote šį blogą, greičiausiai artimiausiu metu į tą kategoriją nepakliūsite. Nors ką aš žinau. Bet su chamais tai stengiasi net nepasidėti, nebent jiems būna tikrai blogai, arba jie desperatiškai nori būti paguldyti. Taip desperatiškai, kad susiskambina su ligoninės administracija ir išsirašo ligą, kurios nė kvapo nėra (neretai būna, kad kvepia visai kitkuo ir kas yra ne liga, bet čia tik tarp mūsų). Pastarieji guli ten kur yra vietos arba pas kardiologus. Nes sirgti širdies ligomis baisiai lygis ir oru, negėda giminėms pasakyti.

O štai yra ligų ar būklių, kurios uždeda stigmą ir visiškai nepaisant to, kad dabartinė būklė nesusijusi su ta stigmatizuojama būkle, viskas nurašoma ant jos. Žmogui gripas? Tai dėl to kaltas endoprotezas kelyje. Arba generalizuoto nerimo sutrikimas. Lūžo koja, nes partrenkė automobilis? Neabejotinai vėžio komplikacija. Ištiko miokardo infarktas? Tai čia viskas dėl šizofrenijos. Jei tai būna kokį nors psichikos sutrikimą turintis asmuo, tai net neįvardija to sutrikimo, o tiesiog sako psichinis ligonis, nes gi jos visos vienodos, o ką ne? Yra skirtumų tarp depresijos ir delyro? Negirdėjo mat jie. Dispanserizuoti*** juos visus į psichūškę. Nors pastaruoju metu jau tokios dramos nebebūna, ypač jaunesni gydytojai į psichikos ligas žiūri profesionaliau. Pavyzdžiui, mane labai džiugina, kai somatinių ligų gydytojai konsultuoti šalia kitų specialistų normaliai kviečia ir psichiatrą. Keičiasi ir pacientų požiūris, kad jei pas tave ateina psichiatras, tai nėra kažkas tragiško, tiesiog laikina būklė, kurios išaiškinti ir jei reikia, sutvarkyti atėjo dar vienas gydytojas. Ir mažiau bijo nėščiųjų. taip pat suvokia, kad kai kuriomis onkologinėmis ligomis sergantys pacientai gali numirti ir visai dėl su vėžiu nesusijusių priežasčių.

Jei fizinės ligos būtų vertinamos kaip psichikos sutrikimai

Nors kai kurie kviečiami konsultuoti specialistai praktikuoja tokią sporto šaką atsimušinėjimą. Kai ateina į kviečiantį skyrių (jei išvis ateina, nes yra aukštesnio levelio atsimušinėjimas – sugebėti išsisukti nuo kvietimo telefonu), reikia padaryti viską, kad kviečiančiąjam įrodytum, kad čia nieko nematai ir visai ne tavo ligonis. Aukštas kraujospūdis? Ai, tai jam skauda, čia tokia fiziologinė reakcija. Jau metus pakilęs? Nu tai tada reikia eiti į polikliniką. Žinoma, tai hipotetinis pavyzdys, bet esmė panaši. Bet kviečiantieji irgi nedurni, išmoksta kas linkę atsimušinėti ir kviečia mažiau įvaldžiusius techniką. kai tie ateina sako tai mes būtent jus kvietėm, nes jūs patys protingiausi. Iš tiesų tai reiškia jus pakvietėme, nes niekas kitas nesutiko ateiti. Dar kartais pasitaiko kone azartiškas  polinkis atėjus vartyti akis ir sakyti kaip galima taip baisiai gydyti, ir perrašyti paskyrimus. Bet čia pavojingas žaidimas, nes gali būti, kad teks grįžti į skyrių su nauju ligoniu. Tada ajajai kaip nepasisekė, dar darbo davė, lyg trūktų. O pavyzdžiui kai pasisekė kam nors iškišti ligonį, arba iš priėmimo paguldyti į kokį skyrių, tai jį ten pristačius su visais dokumentais, reikia kuo greičiau mauti lauk iš skyriaus, kad niekas nespėtų užduoti klausimų ar pamėginti grąžinti atgal.

Manau, kad nereikia sakyti, kad tai tik mano subjektyvūs pastebėjimai ir taip nebūtinai bus kai jūs dirbsite ar atsigulsite į ligoninę.

Beje, šiandien Elena kepė keksiukus! (Žinai, brangioji, čia dedu tau į skyrių, sau į skyrių ir paliksiu kokius keturis penkis. Tu suvalgysi savaitaglį. Ta prasme, vos ne kaip įsakymas skamba.)

Keksiukai procese. Robotų Princesė nekantrauja

Čia JIE skleidžia kvapą po butą

LABAS! Pultą perima Elena, nes Em atsisakė perpasakoti mano įspūdžius – tipo aš geriau, tikroviškiau, visaip kaip mandriau saviškius perteikiu. Tai tenka dabar dirbti, nėra kam nuštišint šito darbo. Vakar budėjau priomnike. Ir žinokit, visai ten nebaisu. Na, ne tiek, kiek tikėjaus. Pirmą valandą praslankiojau paskui chirurgą rezidentą, nes dirbanti gydytoja man iškart pasakė, kad darbo neduos. Nu, ne tai ne, galvoju. Bet tada….. ji išėjo namo! Ir prasidėjo linksmybės – pasirodęs budintis chirurgas nušvito kaip saulelė mane pamatęs, klausė, ar noriu darbo, kai pradėjau trepsėt kojytėm ir cypti NORIU NORIU, gavau. Taip iškart – prakirstą galvą. Nesvarbu, kad galva neturi pastovios gyvenamosios vietos, nesvarbu, kad gerai intoksikuota alkoholiu ir dar bala žino kuo – man ta galva buvo pati gražiausia, nes viską susiruošiau, susiuvau ir sutvarkiau aš ir tik aš pati. Net prižiūrinčių kabinete nebuvo, galėjau kokią gėlytę išsiuvinėt, bet per vėlai sugalvojau šitai. Po to laukė dar viena galvelė (irgi su panašia gyvenimo istorija) ir nuostabi pjautinė žasto žaizda, kurios anamnezė primena normalaus žmogaus gyvenimą. Susiuvau, atėjo chirurgas parevizuot – „oj kaip gražiai, galėjai greičiau ir blogiau siūt, nieko nebūčiau sakęs“. Ha, beat that. Dar vienas nuverstas asmeninis kalnas – kraujo ėmimas iš venos. Man žinokit, niekada nesisekė (aš aišku ir darius tai kokius max 3 kartus gyvenime). Budėjo miela kaip pūkelis seselė, kuri ir sako „Tu, vaikeli, išmok, tau gyvenime pravers“. Nu, sakau, davai mokomės. Tai ji man numetė visus reikmenis ir išėjo (Taip paprastai, nes priomnike jie nelabai parinasi. Dėl nieko. Net tada, kai reikėtų). Nu, okei, tai pirmas žingsnis turbūt susiruošt adatą, švirkštą, vakutainerį (vakuuminę talpą, į kurią imamas kraujas). Aha, pasakyt tai lengva, o padaryt? Atsakymas: NE. Tai man užtruko turbūt geras 5 minutes ir ant kušetės besėdinti mergina su rankos trauma jau ėmė nerimauti, kad tuoj gaus dar vieną. Bet susinervinau, pagalvojau, kad kas jau bus, tas. Dūriau, pataikiau, nepatikėjau. O tokiais atvejais svarbiausia apsimesti, kad toks ir buvo planas, kad užkietėję kraujo ėmikai visada prie savo plastikinės vienkartinės aparatūros kuičiasi ilgai. Nes taip reikia. Nes aš daktaras ir aš žinau, kaip reikia. Po šitų pirmų kartų sekė dar daug kraujo ėmimų, pilvo minkymų, kojų lankstymų, bintavimų ir panašių atrakcijų, kurių kitur nepamatysi. 6 valandos, kurios visai neprailgo ir jei nebūčiau vakar visą dieną operavus, būčiau pasilikus ten dar ilgiau. Bet kojos nebelaikė tiesiogine ta žodžio prasme – 14h ligoninėj, pasirodo, ne juokas.

O dar jaučiuosi vakarėlio žvaigždė, nes apie mano skustą galvą šneka pusė chirurginio. Na šneka turbūt nelabai tikslu, reiktų sakyt šnibždasi, bet draugai internai papasakoja, kad jau visuose skyriuose gandas praėjęs, o vakar ir priomniko chirurgas sakė girdėjo apie mane. Gal su tokia anamneze iš manęs tikėjosi pankės, bet veni, vidi, vici ir su viskuo susitvarkiau. Net geriau, nei pati tikėjaus. Tai kaip ten sakėt turi gydytojas atrodyt? Kukliai, pilkai ir nuobodžiai, kad nieko neišgąsdintų? :) Ir dar taip patikau vienai močiutei (!), kad ji man pažadėjo savo anūką****, tik prašė atvažiuot su juo susipažint į Mažeikius, nes jis mat mašinos neturi. Žiūrėsiu, gal ir reiks nulėkt kada…

____

* Jei liga yra iš tų, kurios išgydomos, tai nėra tikslo laikyti ligonį iki visiško pasveikimo, jei jaučiasi gerai ir gali tęsti gydymą namuose ar besilankydamas poliklinikoje. Jei liga lėtinė, tai gydoma iki stabilizavimo. Jei liga yra galutinių stadijų, gydymas dažnai būna netikslingas ir net labiau žalingas, dėl galimų nepageidaujamų reiškinių, todėl tikslingiausia tokiems ligoniams taikyti paliatyvų gydymą ir gerą slaugą. Kuo trumpesnis laikymas ligoninėje yra taikomas ne vien dėl šios paslaugos brangumo, bet ir tai, kad kiekviena diena ten didina hospitalinių infekcijų riziką, o ir šiaip daugelis žmonių ligoninių nemėgsta ir geriau jaučiasi namuose.

** Bet būna išimčių, pavyzdžiui automatinio ultramandagumo režimu veikiantys gydytojai ar internai (čia aš tie internai, visus jūsinu, grynai iš įpratimo, net rezidentus, iš pradžių ir kitus internus bandžiau, paskui supratau, kad biški gal be ryšio).

*** Šitas žodis man tai kaip paminklas Sovietų sąjungai.

**** Aš tikiuosi, kad Elenos draugas Draugas žino apie šitą pasiūlymą :D